Dvidešimt penktoji diena

Kažkurią dieną brolis skundėsi, jog neįdomu mano blog‘ą skaityti, nes rašau per daug, o kadangi jis nėra skaitymo mėgėjas, tai jam nusibosta. Tai ta proga šiandien pagalvojau, jog reikia parašyti trumpai.

Kadangi tai šeštadienis, tai papasakoti iš tiesų ir nelabai daug turiu ką, nes kol kas manęs barai ir klubai nevilioja, visi jau net pyksta, dėl mano atsisakymų, bet ką darysi, o kita šeštadieninė veikla nėra itin įdomi pasakojimui. Bet šiuo tuo vis dėlto pasidalinsiu. Šiandien vėl buvau turguje, ir nors kainos  čia milžiniškos (už salotą, agurkus ir pomidorus sumokėjau 59 DKK), daržovės tikrai skanesnės negu iš parduotuvės. Šį kartą viešėdama šioje ypatingoje vietoje pasižadėjau neištarti nei žodžio angliškai, čia buvo tarsi išbandymas man, prieš pirmadienį prasidedančius danų kalbos kursus. Išbandymas pavyko, susišnekėti susišnekėjau, nors ir bijojau tarti žodžius, nes vis neperprantu jų tarimo. Kiaušinių pardavėjas, pamatęs krūva monetų (kaina buvo 30 DKK), net pajuokavo, ar nesiruošiu aš jo apgauti, bet nebuvau apsiskaičiavusi, taigi ir įtarimai apgavyste nepasitvirtino. O vėliau, grįžusi namo, pasidariau šiltos kakavos, nes kažkaip labai traukė prie šio gėrimo, ir įsitaisiau skaityti namų darbams užduotą tekstą „Guidelines of preparing project reports“. Nebuvo labai įdomu, juk teorija, bet kad padėjo susipažinti su projektų rašymo struktūra, tai tikrai. Štai taip bėga mano šeštadieniai.

Beje girdėjau mano gimtajame mieste šiandien šventė, taigi pasilinksminkite mielieji, kurie esate iš Kazlų Rūdos. Sėkmės!