Yra
sakoma, jog tikrieji namai, ten kur artimiausieji. Ir su tuo sutinku 120%.
Tačiau, kai tenka dėl susiklosčiusių aplinkybių, siekių palikti tuos tikruosius
namus, niekada nebūna lengva. Net ir po pusantrų metų gyvenimo Danijoje šios
vietos dar negaliu pavadinti namais, nors ir labai norėčiau.
Ilgai
nerašiau, bet kai nėra noro, tada ir ta mano raštliava gaunasi nei šiokia nei
tokia. Nors ir nutiko begalo daug dalykų per pastarąjį mėnesį, tačiau tai laiko
nebuvo, tai įkvėpimo.
Didžiausias
naujumas turbūt yra mano gyvenamoji vieta,
kuria iš tiesų labai labai džiaugiuosi. Jau savaitė kaip gyvenu nebe miesto
centre, bet taip gal net ir geriau (kol turiu mėnesinį autobuso bilietą:D).
Kompaniją naujai pastatytame kotedže palaiko dar šeši studentai. Iš jų du
bulgarai, trys broliukai latviai ir panelė iš Vengrijos. Žodžiu tikrai smagu.
Šeštadienį atvykimo proga man netgi buvo surengta vakarienė su vynu, vėliau
atsidėkodama ta proga kepiau tortą. Nuotraukų šį kartą nebus, ir pats kepinys
šį kartą nebuvo itin kūrybingas, tiesiog
niekada nepavedantis “Rafaello”.
Paskaitos
einasi kaip visada neblogai. Šį pusmetį kažkaip viskas taip nurimę. Turim tris
dalykus: mokesčių teisę, asmeninius finansus ir etika su konsultavimu. Tad tai
tik ir mokysimės iki Velykų. O be to be studijų dar dabar ir užsiimu šiek tiek
kitokia veikla. Mokykloje, kurioje anksčiau dirbau, dabar lankausi kaip
savanorė. Labai smagu jausti, jog kažkam gali padėti. O keisčiausia ir turbūt
smagiausia dėl to, kad danams tai nesuprantama, kaip aš tokia noriu ateidinėti
padėti be jokio užmokesčio. Bet tas šiltas jausmas širdelėje viską atperka.
Labai šilti vaikai, ir nors nėra paprasta su jais bendrauti, bet aš
stengiuosi... O beje taip ir puikus būdas lavinti danų kalbos žinias. Žodžiu
vieni pliusai.
Darbas
be abejonės yra kitas dalykas, kurio paieškoms dedu dideles pastangas, ir tikiu
jog jis atsiras su laiku. Viskam ateina laikas, dabar reikia laukti ir stipriai tikėti. O
pavasaris jau čia. Gėlės žydi, oras šyla. Viskas bus gerai. Ar ne?:)
Beje
vakar lankiausi čiuožykloje. Visi žinantys, kaip aš tai mėgstu, turbut supras,
ką man tai reiškė. Bet vėlgi, žmonių pentadienio vakarą buvo be proto daug, tad
nors ir šiaip ne taip išsiprašau ir gavau figūrines pačiūžas, tačiau labai daug
malonumo čiuožimas vis dėlto nesuteikė. Nors pusvalandis praleistas ant ledo ir
buvo šiokia tokia atgaiva mano kasdienybėje.
Tikrai negaliu skųstis, kaip tik turiu turbūt dėkoti už netikėtai pasitaikiusią
progą. Tad užsičiaupiu ir dėkoju Dievuliui už savo dienas.
