Va tokios savaitės yra jėga.

Nenoriu klaidinti, taip šiandien penktadienis, tačiau įspūdžiai Word'e atgulė prieš daugiau nei mėnesį. Tad viskas šiek tiek neatitinka tikrovės, ypač mintis juk jau už dviejų savaičių šis nuotykis baigsis. Bet iki tol, manau, dar nemažai papasakosiu.

Besėdėdama penktadienio vakarą susimasčiau, kada paskutinį kartą dalinausi savo mintimis, įspūdžiais, kurių atrodo tiek susikaupė, kad baisu pradėti.

Vienas iš jų tai dvi savaitės paskaitų su dėstytojais iš Danijos. Tai leido mums šiek tiek atsigauti, nes pagaliau pajutom, kad tikrai studijuojam. Negaliu sakyti, jog kinų paskaitos beviltiškos, bet kai kurios vis dėlto yra, nes kai negali suprasti, ką tau dėstytojas bando išaiškinti, dėl jo keistos anglų kalbos, arba kai visa paskaita praeina vien klausant mokytojos monotonišką skaitymą iš skaidrių. Ne, ne to reikia. Reikia diskusijų, nuomonių ir naujos įdomios medžiagos. Tad būtent tai gavome atvykus dviems dėstytojams. Tačiau tačiau, laikas greitai bėga ir šiandien man rašant jau jie lėktuve. Gaila šiek tiek, bet ką padarysi.

Šokėjai

Universiteto grupė. iš kairės: būgnai, bosinė gitara, pianinas, vokalas, vokalas, pianinas vokalas, gitara

Kita didelė naujiena ir didelis iššūkis buvo koncertas pirmakusiams, kurių čia 3000, ir tai tik ekonomikos fakulteto. Renginys be galo pavykęs ir po ilgo laiko privertęs, kaip reikiant padirbėti vardan kokybės. Daug streso, lūkesčių ir štai aš atlieku “It’s my time” pritariant pianinui. Taip, viskas labai gyvai, man padėjo universiteto muzikos grupės lyderis, kurio gebėjimai ir talentas muzikai sužavėjo. Pianinu groja tris metus, o sugebėjimai improvizuoti nelygintinai su manimi. Gėda turėtų būti kažkam, bet ne apie tai šį kartą. Po koncerto susilaukiau daug padrąsinimo žodžių ir net šiokių tokių pasiūlymų. Dėstytoja iš Danijos užklausė ar nenorėčiau dainuoti ir per diplomų įteikimą, vasarą. Aš be abejonės buvau labai pamaloninta dėl to.

Valgiaraštis (labai labai maža dalis)

Beje par pastarąją savaitę nuveikta ir aplankyta tiek daug, kad ohohohoho. Antradienį dėstytojai nusivedė į italų restoraną, kuriame po beveik dviejų mėnesių buvo ragaujamas sūris, virtinukai ir kumpis. Neįtikėtinas skonis, o dar kai užgeriama baltu chardonay, tada iš viso nebelieka ką sakyti. Po antradienio vakarietiškos virtuvės trečiadienį dalyvavome iškilmingame ir, net gi galėčiau pasakyti, prabangiame priėmime su pietumis, kuriuos šį kartą organizavo universiteto vadovas. Išragavom daugiau nei 20 skirtingų patiekalų, pradedant salotomis, baigiant varliena. Buvo žiauriai žiauriai skanu. Visi smagiai bendravome ir džiaugėmės vienas kito draugija. Bet mūsų įspūdžiai tuo nesibaigė. Ketvirtadienį dalyvavoe dumplings gamyboje. Ir mūsų grupė pagamino daugiausiai – 256. Jėėėė. Galiausiai darbo savaitė baigėsi vizitu į geriausią viešbutį Šanchajuje. Pasigirsiu, jame viešėjo B. Obama, Elžbieta II, Japonijos imperatorius ir pan. Neblogai ar ne, galimybė pamatyti, kaip viskas atrodo iš arti. Iš tiesų neįsivaizduoju, kaip jie suorganizavo viską, kaip mus įsileido. Bet galima tik pasidžiaugti, kad taip pasisekė. O šiandien, kas šiandien. Šiandien šeštadienis ir nusimato Saros gimtadienio šventimas, bet apie jį kitą kartą.

 Gražaus savaitgalio mieliejiJ

Pekinas

Praeitą savaitę Kinija šventė nacionalinės dienos atostogas. Sudėtinga versti, bet būtent ši savaitė yra visuotinai atostogų savaitė, kai visi (beveik visi) gauna išsvajota savaitę poilsio ir vyksta namo, ar kitur pailsėti. Ta proga ir mes išvykome, nes sedėti savo pustuščiame universiteto miestelyje nesinorėjo.

 Dar anksčiau buvau užsiminusi apie planuojama kelionę į Pekiną ir mums pavyko. Sekmadienį jau sėdėjome traukinyje vykstnčiame į sostinę. Būtinai turiu pasigirti koks tas traukinys buvo. Tai naktinis traukinys ir nors dauguma jo vietų yra miegamos, bet mes jų jau negavom ir teko tenkintis sėdimomis. 16 valandų sėdėjimo ne tiek ir daug ar ne? O ypač kai aplink tave dar masė žmonių ir ne tik sėdinčių bet ir gulinčių, stovinčių. Visiems juk vietos reikia. Bet mes išgyvenom ir sau įrodėm, jog nesam tokios jau išlepintos ir galim iškesti viską. Dauguma išgirdusių apie mūsų pasirinktą kelionės būdą tik kraipė galvas ir negalėjo suprasti tokio sprendimo.

Užteks apie pačią kelionę link sostinės, geriau apie tai ką pamatėm jau atvykusios. Atvykę į Pekiną greitai nusigavome iki hostelio, kuris įsikūręs visai prie pat traukinių stoties ir kadangi nesinorėjo praleisti dienos vien dėl to jog esam pavargusios tai tik pasidėję daiktus patraukėm pažinti miesto. Per pirmadienį apėjom Hutong’us, lipom į varpo ir būgnų bokštus, dairėmės po Konfucijaus šventyklą ir ją supantį sodą bei aplankėm kitą šventyklą – budistinę Lama šventyklą. Visi objekai paliko neišdildomą įspūdį. Man asmeniškai labai patiko Konfucijaus šventyklą ir ją supanti ramybė. Ir nors turistų kaip visada buvo nemažai, tačiau ir ne per daug. Dėl to tikrai nesiskundėm.

Antroji diena buvo paskirta Nacionaliniai šventei, bet jau nuo ryto ta diena nieko gero nežadėjo. Lyjo. Turbūt pats blogiausias dalykas galintis nutikti bandant pažinti miestą, bet to dar negana. Nors ir sulytos, bet paradą vistiek norėjom pamatyti. Bet kur tau... Pasirodo į jį įeidžiami tik išrinktieji, o gal iš viso jo tokio nebuvo, nes visa aikštė ir net gi metro sustojimas buvo uždaryti ir pažeidinėti taisykles nesinorėjo. Teko greitai mąstyti, ką nuveikus kito, bet tokio, kad butų viduje, nes vis dar lijo. Merginos nusprendė imtis turgaus, kurio būta milžinško. Tad prasidėjo derybos, pykčiai su pardavėjais, sodinimas beperkant ir pan... įdomu patirti, bet tai vis dėlto ne man. Įšėjus iš pirkimo- pardavimo rojaus oras mielai nustebino, nes ne tik kad nebelijo, his tiesiog buvo puikus – švietė saulė. Kadangi pirkinių buvo nemažai ir pakankamai didelių teko vykti namučių juos pasidėti. Persirengę švariais ir svarbiausia sausais drabužiais tęsėm kelionę. Juk ji netruks amžinai, reikia išnaudoti viską, kiek įmanoma, nors ir nuovargis jau jautėsi. Vakarieniavome super vietoje ir jau vien atvykus galėjai suprasti, kad vieta tikrai gera, nes teko laukti ir be mūsų laukiantys buvo vietiniai, o tai juk puikus ženklas? Restoranas buvo fantastiškas, be abejonės su atitinkamomis kainomis, bet Pekino anties juk reikia paragauti. Antis buvo pjaustoma prie mūsų akių pačio šefo. Įspūdis tikrai padarytas. Sukom stalą, vaišinomės ir negalėjom sustoti. Buvo beprotiškai skanu. Gerai, jog buvau jau anties ragavusi per vestuves, tad kai atnešė blynelius galėjau papasakoti, ką su jais daryti ir kaip valgyti. Po vakarienės norėjosi dar šiek tiek pajudėti, ir netikėtai užmatėm čiuožyklą, bet nukakus iki jos buvo paaiškinta, jog ji užsidaro už 5 min. Labai gaila dėl to.

Trečioji diena prasidėjo labai anksti, nes planas buvo vykti link Didžiosios kinų sienos ir iki jos nukakti reikėjo 2.5 valandų, o tai juk pakankamai nemažai. Tad šeštą valandą mes jau lėkėm link autobuso. Tačiau kaip netikėta. Sutikta moteris paklausė ko ieškom ir pasakius autobuso numerį patikino jog jis atšauktas, tas pats kartojosi ir prie autobuso, jau kita moteris aiškino jog su kitu autobusu nukaksim iki tarpinės stotelės, o tada jau taksi. Kas beliko, tik važiuoti tuo autobusu. Atvykus į tarpinę stotelę iš karto mus pasitiko taksistai, ką taksistai, jokie jie ne taksistai, tiesiog privatūs vežėjai kurie nori iš turistų užsidirbti kiek įmanoma daugiau. Teko derėtis ir po maždaug pusvalandžio įnirtingų priešinimųsi ir pykčių buvo nutarta suma. Vis dėlto labai didelė, bet kas belieka. Užteks apie tos dienos nelaimęs geriau apie laimes. Oras kuris pasitaikė tą dieną buvo fantastiškas, nei per karštas nei per šaltas. Tiesiog optimalus kopinėjimui, ką ir darėm. O kuo toliau tolom nuo pradinės stotelės tuo turistų darėsi mažiau, o ir laipteliai darėsi vis statesni. Buvom savimi labai patenkintos, o ir fotografuoti galėjom kiek norėjom juk dangus buvo giedrutėlis. Sienos galybė neįtikėtina....

Taip kiekvieną dieną nuveikdamos galybę nepajutom jog išaušo paskutinioji diena. O dar neaplankytas Uždraustasis miestas. Būtent jam ir buvo paskirta paskutinioji diena. Bet vis dėlto šią dieną supratom, jog kinai tikrai atostogavo. Nes išėjus iš metro stotelės vos galėjom pajudėti. Žmonių buvo galybė. Praeinant Tianamen aikštę supratom, jog jų tikrai daug.... Bent milijonas tai tikrai ir aš nejuokauju. Uždraustasis miestas sužavėjo taip pat. Neįtikėtina jog tokį grožį galėjo matyti tik imperatoriškoji šeima. Bet jie juk buvo imperatoriai, tai gal ir turėjo taip būti. Net nežinau, bet buvo labai įdomu pasižvalgyti, nors spėju aplankyti aplankėm ne viską, bet to nepavyko padaryti vien dėl žmonių spūsties ir laiko trūkumo, kuris jau tiksėjo. Juk vakare laukė traukinys.

Zhujiajiao anncient city, Global harbor ir Jade Budda šventykla

Nauja diena, nauji įspūdžiai. Šį kartą tarptautinių ryšių ofisas organizavo kelionę į vandens miestą........ Kelionė maždaug valandos trukmės ir atvykus pasaulis visai kitoks - nei vieno dangoraižio,  vien senos krautuvėlės. Graži vieta, tikra kiniška Venecija, bet kiniška, o tai reiškia, kad vienintelis panašumas  tai kanalai ir upė einanti per miestelį, visa kita labai kitaip. Daug gatvelių ir jose įsikūrusių parduotuvėlių. Tačiau nors aš jau galvojau, kad man visas maistas ir jo kvapai patinka, vis dėlto tai buvo vieta, kurios nesinori prisiminti vien dėl mėsos kvapo, tokio stiprumo, kad darosi bloga ir taip einant visomis gatvelėmis. Ne, net man to per daug. 

Tad po kelių valandų karščio ir “įdomaus” kvapo patraukiam jau į autobusą ir judame link didžiausio Azijoje prekybos centro. Galiu pasakyti  jog įspūdį vis dėl to padaro, nors tai ir labai kičinis pastatas, su puokštėmis negyvų gėlių. Atidarytas vos tik tik tik, tad viskas blizga, tualetai verti nuotraukų, kai kurie jų ir prisidarė. Kadangi visa diena tuščiu skrandžiu, tad tik atvykus judam prie restoranų, tačiau pasitarę su keliomis merginomis nusprendžiam, jog apsieisim be restoranų ir užsukę į Tesco nusiperkam šio bei to užkąsti, beje labai skaniai, dar jogurto ir pajudam link naujų ekskursijų.

Šį kartą Jade Budda šventykla. Nors mokama, tačiau įspūdį padaro. Tik įėjus pajunti smilkalų kvapą, bei tą ramybę ir šventumą. Apeiname šventyklą, vėliau pasukame link sodo ir neįtikėtina, bet randame beprotiško grožio upelį, greičiausiai vanduo trykšta iš šaltinio, nes tokio švarumo nebuvom matę niekur kitur Kinijoje. O tame vandenyje plaukioje auksinės žuvelės. Ypatingas grožis, kurį šiek tiek sugadina dirbtinės plastikinės lelijos, bet ką darysi, tokia ta Kinija. Karštis ir įspūdžiai nuvargina be galo, tad pavargę skubame į metro ir tada jau tiesiai namo. Daug įspūdžių, naug naujų minčių, bet taip ir turi būti po ekskursijų dienos.

Apsinuodijau, tad kelias dienas rimtai buvau susirūpinus savo sveikata, o dar laukia projekto pristatymas Kinijos ekonomikai apie ekonomikos kilimą, tad reikia kaip reikiant padirbėti. Bet viskas bus gerai, o dar kelionė į Pekiną, tad darbų gausybė, bet juk tai ir šauniausia. Paskaitos bėga kaip bėgusios ir nors jų daug, bet pradėjom jau nekreipti dėmesio į jas, jeigu suprantam, kad neverta klausyti ir tiesiog stengiamės užsiimti kita, riekalingesne veikla. Negražu gal taip, bet yra kaip yra. 

Nesijaudinkit, viskas gerai, visi apsinuodijimai jau seniai praėjo, bet vis dėlto tuo metu buvau kaip reikiant susirūpinusi.

Gražaus savaitgalio. Neužmirškit išėjusiųjų, aplankykite, dar likusius...

Tortą pjauti būtina, bet pavaišinti svečius visai ne.

Penktadienis šį kartą yptingas. Rytas prasideda GuCun parke, Šanchajaus pietuose. Apie 10-tą ryto, mes jau valgom dešreles, mokytojai gavo barbekiu vietą tik dviems valandoms, o kadangi atvykom ryte tai ir barbekiu patapo ne pietumis, bet priešpiečiais. Nesiskundžiu, nes valgėm tikrai skaniai. Aš tik stengiausi nepersivalgyti, dėl vakare laukiančio kito renginio. Apie jį vėliau. Žodžiu, po barbekiu nušuoliavome į 4D filmą apie pasaulio išgelbėjimą. Gavom niuksų į nugarą, pakutenimų ir net lietaus. Viskas nemokamai, taip gi mūsų mieli mokytojai bando su mumis užmegsti kontaktą. Po kino buvo liesta pasivaikšioti po patį parką. Mūsų grupelė užsimanė paplaukioti valtimis, o aš, kadangi norėjau daugiau pasižvalgyti po parką, pasilikau. Apžiūrėjau gėles, išmaišiau visus takučius (nevisus, meluoju) ir pusvalandis prabėgo. Reikia jau judėti prie išėjimo. Štai taip ir prabėgo mūsų viešngė parke. Beje, dar įdomus dalykas. Visi parkai pas juos mokami, bet už tai tokie tvarkingi.

Grįžtu prie antrojo renginio, tą dieną. Dalyvavau tradicinėse kiniškose vestuvėse. Žodžiu, ketvirtadienį visur lekiojau, bėgiojau ir mano mielas telefonas, numestas šalimais, visai nerūpėjo. Tad vėlai vakare užmetus akį į ekraną nusistebėjau gauta žinute iš vieno kursioko, Jis priminė apie prieš kelias dienas minėtas vestuves, į kurias ketino eiti ir pakvietė mane. Įsivaizduojat! Į tradicines vestuves! Aš labai bijojau, jog jau pervėlu, nes vestuvės kitą dieną, žinutė parašyta apie pietus. Bet bet bet, greitai gavau atsakymą, kad viskas gerai ir aš tikrai turėčiau ten eiti. Beliko suderinti viską, nes kelionė į parką labai daug ką maišė, nežinojau, nei kur tas parkas, nei kur vestuvių vieta, per kiek laiko galėsiu nukakti iki vietos ir pan. Bet man pavyko, nors ir nebespėjau aplankyti paskutinio objekto – etnokultūrų muziejaus. Bet vistiek, juk aš einu į vestuves. Na gerai, ką reiškia einu, važiuoju ir ne šiaip sau, o metro pakeisdama 4 linijas. Po valandos su puse aš jau sutartoje vietoje, valanda per anksti, bet tai geriau negu per vėlai. Gaila, išėjus iš stoties nėra jokio suoliuko, tad tenka toliau vaikštinėti, nors galva ir labai ant manęs pyksta, kad aš neprisidengus ir savo kaprizus reiškia skausmu. Koks skirtumas. Sulaukiu kursioko ir patraukiam link vietos. Nors suplanuotos vestuvės 17:18, bet prasideda tik apie šešta, o mes vietoje jau būnam puse 5. Tenka palaukti, bet koks skirtumas. Aišku visi spokso į mane, nors ir nelenda fotografuotis, o tai gerai. Stalai uždengti raudona staltiese, kaip ir priklauso. Juk jauniesiems linkima sėkmės, ir tam ši spalva geriausiai pasitarnauja. 

Prasideda ceremonija. Jaunąją tėvas palydi iki jaunojo, kuris scenoje dainuoja. Jie apikeičia žiedais (nesibučiuoja) ir pjauna tortą, uoj ne ne vieną, o net penkis. (keista, paragauti neivieno netenka). Vėliau kažkur pasišalina. Visi valgo, valgo dievišką maistą, o jis vis keliauja ir keliauja. Aš alpstu nuo naujų skonių jūros. Antiena, vienokiam padaže, antiena kitokiam, krabas, krevetės, austrės, įvairiausios žuvys. Aš rimtai, nualpti galima. Be abejonės viską nuplauna ryžių vynas (vadinamas baltuoju) – gaunu pilną stiklinę. Per tas kelias valandas visgi įveikti nepvyksta, na bet kažkaip stiklinėmis aš tokių gėrimų negeriu. Bet taip pilama ir prancūziško bordo, čia jau ir man patinka. Grįžta jaunieji, jaunoji su nauja suknele, šį kartą šviesiai žalios spalvos, ką ji reiškia nei nespėju paklausti. Juk reikia viską išragauti. Ant scenos atlipa tėvai, abu tėvai pasako po kalbą, jaunieji vėl pasišalina. Šį kartą jaunoji grįžta tamsiai violetinės spalvos suknele ir atliekamas paskutinis ritualas – apeinami visi stalai ir rūkantiems jaunoji turi uždegti cigaretę (taip, visą laiką salėje rūkoma ir daug). Kai visi stalai apeinami jau pradedama nurinkinėti papuošimai, žmonės skirstosi. Tad ir mes paragavę paskutinio gėrimo, šį kartą geltonojo vyno, atsisveikiname su šeimininkais ir pajudame metro link. Pilnais pilvais, vos paeinam, bet liepiu nesistabdyt taksi, juk pusė kilometro vieni juokai, o dabar kaip tik būtų labai gerai pasivaikščioti.

Apibendrinant galiu pasakyti (skamba, kaip kokis mokslinio straipsnio pabaiga), jog gyvenime turbūt jau neturėsiu tokios progos šitiek visko išragauti. Per vakarą savo galvelę ir aišku pilvelį praturtinau naujai skoniais, kurie neabejoju bus labai svarbūt ateityje, nes taip ir laviname save šioje srityje. Tačiau pati ceremonija, pasirodė labai jau nuvalkiota ir tiesiog vakarų tradicijų mišinys be jokio pagrindo. Trys valandos valgio ir tai svarbiausia vakaro dalis. Bet gal valgis jiems ir parodo, kaip skanu ir kaip mes gerbiam jaunuosius. Net nežinau, kultūriniai skirtumai kaip visada....