Pekinas

Praeitą savaitę Kinija šventė nacionalinės dienos atostogas. Sudėtinga versti, bet būtent ši savaitė yra visuotinai atostogų savaitė, kai visi (beveik visi) gauna išsvajota savaitę poilsio ir vyksta namo, ar kitur pailsėti. Ta proga ir mes išvykome, nes sedėti savo pustuščiame universiteto miestelyje nesinorėjo.

 Dar anksčiau buvau užsiminusi apie planuojama kelionę į Pekiną ir mums pavyko. Sekmadienį jau sėdėjome traukinyje vykstnčiame į sostinę. Būtinai turiu pasigirti koks tas traukinys buvo. Tai naktinis traukinys ir nors dauguma jo vietų yra miegamos, bet mes jų jau negavom ir teko tenkintis sėdimomis. 16 valandų sėdėjimo ne tiek ir daug ar ne? O ypač kai aplink tave dar masė žmonių ir ne tik sėdinčių bet ir gulinčių, stovinčių. Visiems juk vietos reikia. Bet mes išgyvenom ir sau įrodėm, jog nesam tokios jau išlepintos ir galim iškesti viską. Dauguma išgirdusių apie mūsų pasirinktą kelionės būdą tik kraipė galvas ir negalėjo suprasti tokio sprendimo.

Užteks apie pačią kelionę link sostinės, geriau apie tai ką pamatėm jau atvykusios. Atvykę į Pekiną greitai nusigavome iki hostelio, kuris įsikūręs visai prie pat traukinių stoties ir kadangi nesinorėjo praleisti dienos vien dėl to jog esam pavargusios tai tik pasidėję daiktus patraukėm pažinti miesto. Per pirmadienį apėjom Hutong’us, lipom į varpo ir būgnų bokštus, dairėmės po Konfucijaus šventyklą ir ją supantį sodą bei aplankėm kitą šventyklą – budistinę Lama šventyklą. Visi objekai paliko neišdildomą įspūdį. Man asmeniškai labai patiko Konfucijaus šventyklą ir ją supanti ramybė. Ir nors turistų kaip visada buvo nemažai, tačiau ir ne per daug. Dėl to tikrai nesiskundėm.

Antroji diena buvo paskirta Nacionaliniai šventei, bet jau nuo ryto ta diena nieko gero nežadėjo. Lyjo. Turbūt pats blogiausias dalykas galintis nutikti bandant pažinti miestą, bet to dar negana. Nors ir sulytos, bet paradą vistiek norėjom pamatyti. Bet kur tau... Pasirodo į jį įeidžiami tik išrinktieji, o gal iš viso jo tokio nebuvo, nes visa aikštė ir net gi metro sustojimas buvo uždaryti ir pažeidinėti taisykles nesinorėjo. Teko greitai mąstyti, ką nuveikus kito, bet tokio, kad butų viduje, nes vis dar lijo. Merginos nusprendė imtis turgaus, kurio būta milžinško. Tad prasidėjo derybos, pykčiai su pardavėjais, sodinimas beperkant ir pan... įdomu patirti, bet tai vis dėlto ne man. Įšėjus iš pirkimo- pardavimo rojaus oras mielai nustebino, nes ne tik kad nebelijo, his tiesiog buvo puikus – švietė saulė. Kadangi pirkinių buvo nemažai ir pakankamai didelių teko vykti namučių juos pasidėti. Persirengę švariais ir svarbiausia sausais drabužiais tęsėm kelionę. Juk ji netruks amžinai, reikia išnaudoti viską, kiek įmanoma, nors ir nuovargis jau jautėsi. Vakarieniavome super vietoje ir jau vien atvykus galėjai suprasti, kad vieta tikrai gera, nes teko laukti ir be mūsų laukiantys buvo vietiniai, o tai juk puikus ženklas? Restoranas buvo fantastiškas, be abejonės su atitinkamomis kainomis, bet Pekino anties juk reikia paragauti. Antis buvo pjaustoma prie mūsų akių pačio šefo. Įspūdis tikrai padarytas. Sukom stalą, vaišinomės ir negalėjom sustoti. Buvo beprotiškai skanu. Gerai, jog buvau jau anties ragavusi per vestuves, tad kai atnešė blynelius galėjau papasakoti, ką su jais daryti ir kaip valgyti. Po vakarienės norėjosi dar šiek tiek pajudėti, ir netikėtai užmatėm čiuožyklą, bet nukakus iki jos buvo paaiškinta, jog ji užsidaro už 5 min. Labai gaila dėl to.

Trečioji diena prasidėjo labai anksti, nes planas buvo vykti link Didžiosios kinų sienos ir iki jos nukakti reikėjo 2.5 valandų, o tai juk pakankamai nemažai. Tad šeštą valandą mes jau lėkėm link autobuso. Tačiau kaip netikėta. Sutikta moteris paklausė ko ieškom ir pasakius autobuso numerį patikino jog jis atšauktas, tas pats kartojosi ir prie autobuso, jau kita moteris aiškino jog su kitu autobusu nukaksim iki tarpinės stotelės, o tada jau taksi. Kas beliko, tik važiuoti tuo autobusu. Atvykus į tarpinę stotelę iš karto mus pasitiko taksistai, ką taksistai, jokie jie ne taksistai, tiesiog privatūs vežėjai kurie nori iš turistų užsidirbti kiek įmanoma daugiau. Teko derėtis ir po maždaug pusvalandžio įnirtingų priešinimųsi ir pykčių buvo nutarta suma. Vis dėlto labai didelė, bet kas belieka. Užteks apie tos dienos nelaimęs geriau apie laimes. Oras kuris pasitaikė tą dieną buvo fantastiškas, nei per karštas nei per šaltas. Tiesiog optimalus kopinėjimui, ką ir darėm. O kuo toliau tolom nuo pradinės stotelės tuo turistų darėsi mažiau, o ir laipteliai darėsi vis statesni. Buvom savimi labai patenkintos, o ir fotografuoti galėjom kiek norėjom juk dangus buvo giedrutėlis. Sienos galybė neįtikėtina....

Taip kiekvieną dieną nuveikdamos galybę nepajutom jog išaušo paskutinioji diena. O dar neaplankytas Uždraustasis miestas. Būtent jam ir buvo paskirta paskutinioji diena. Bet vis dėlto šią dieną supratom, jog kinai tikrai atostogavo. Nes išėjus iš metro stotelės vos galėjom pajudėti. Žmonių buvo galybė. Praeinant Tianamen aikštę supratom, jog jų tikrai daug.... Bent milijonas tai tikrai ir aš nejuokauju. Uždraustasis miestas sužavėjo taip pat. Neįtikėtina jog tokį grožį galėjo matyti tik imperatoriškoji šeima. Bet jie juk buvo imperatoriai, tai gal ir turėjo taip būti. Net nežinau, bet buvo labai įdomu pasižvalgyti, nors spėju aplankyti aplankėm ne viską, bet to nepavyko padaryti vien dėl žmonių spūsties ir laiko trūkumo, kuris jau tiksėjo. Juk vakare laukė traukinys.