Tortą pjauti būtina, bet pavaišinti svečius visai ne.

Penktadienis šį kartą yptingas. Rytas prasideda GuCun parke, Šanchajaus pietuose. Apie 10-tą ryto, mes jau valgom dešreles, mokytojai gavo barbekiu vietą tik dviems valandoms, o kadangi atvykom ryte tai ir barbekiu patapo ne pietumis, bet priešpiečiais. Nesiskundžiu, nes valgėm tikrai skaniai. Aš tik stengiausi nepersivalgyti, dėl vakare laukiančio kito renginio. Apie jį vėliau. Žodžiu, po barbekiu nušuoliavome į 4D filmą apie pasaulio išgelbėjimą. Gavom niuksų į nugarą, pakutenimų ir net lietaus. Viskas nemokamai, taip gi mūsų mieli mokytojai bando su mumis užmegsti kontaktą. Po kino buvo liesta pasivaikšioti po patį parką. Mūsų grupelė užsimanė paplaukioti valtimis, o aš, kadangi norėjau daugiau pasižvalgyti po parką, pasilikau. Apžiūrėjau gėles, išmaišiau visus takučius (nevisus, meluoju) ir pusvalandis prabėgo. Reikia jau judėti prie išėjimo. Štai taip ir prabėgo mūsų viešngė parke. Beje, dar įdomus dalykas. Visi parkai pas juos mokami, bet už tai tokie tvarkingi.

Grįžtu prie antrojo renginio, tą dieną. Dalyvavau tradicinėse kiniškose vestuvėse. Žodžiu, ketvirtadienį visur lekiojau, bėgiojau ir mano mielas telefonas, numestas šalimais, visai nerūpėjo. Tad vėlai vakare užmetus akį į ekraną nusistebėjau gauta žinute iš vieno kursioko, Jis priminė apie prieš kelias dienas minėtas vestuves, į kurias ketino eiti ir pakvietė mane. Įsivaizduojat! Į tradicines vestuves! Aš labai bijojau, jog jau pervėlu, nes vestuvės kitą dieną, žinutė parašyta apie pietus. Bet bet bet, greitai gavau atsakymą, kad viskas gerai ir aš tikrai turėčiau ten eiti. Beliko suderinti viską, nes kelionė į parką labai daug ką maišė, nežinojau, nei kur tas parkas, nei kur vestuvių vieta, per kiek laiko galėsiu nukakti iki vietos ir pan. Bet man pavyko, nors ir nebespėjau aplankyti paskutinio objekto – etnokultūrų muziejaus. Bet vistiek, juk aš einu į vestuves. Na gerai, ką reiškia einu, važiuoju ir ne šiaip sau, o metro pakeisdama 4 linijas. Po valandos su puse aš jau sutartoje vietoje, valanda per anksti, bet tai geriau negu per vėlai. Gaila, išėjus iš stoties nėra jokio suoliuko, tad tenka toliau vaikštinėti, nors galva ir labai ant manęs pyksta, kad aš neprisidengus ir savo kaprizus reiškia skausmu. Koks skirtumas. Sulaukiu kursioko ir patraukiam link vietos. Nors suplanuotos vestuvės 17:18, bet prasideda tik apie šešta, o mes vietoje jau būnam puse 5. Tenka palaukti, bet koks skirtumas. Aišku visi spokso į mane, nors ir nelenda fotografuotis, o tai gerai. Stalai uždengti raudona staltiese, kaip ir priklauso. Juk jauniesiems linkima sėkmės, ir tam ši spalva geriausiai pasitarnauja. 

Prasideda ceremonija. Jaunąją tėvas palydi iki jaunojo, kuris scenoje dainuoja. Jie apikeičia žiedais (nesibučiuoja) ir pjauna tortą, uoj ne ne vieną, o net penkis. (keista, paragauti neivieno netenka). Vėliau kažkur pasišalina. Visi valgo, valgo dievišką maistą, o jis vis keliauja ir keliauja. Aš alpstu nuo naujų skonių jūros. Antiena, vienokiam padaže, antiena kitokiam, krabas, krevetės, austrės, įvairiausios žuvys. Aš rimtai, nualpti galima. Be abejonės viską nuplauna ryžių vynas (vadinamas baltuoju) – gaunu pilną stiklinę. Per tas kelias valandas visgi įveikti nepvyksta, na bet kažkaip stiklinėmis aš tokių gėrimų negeriu. Bet taip pilama ir prancūziško bordo, čia jau ir man patinka. Grįžta jaunieji, jaunoji su nauja suknele, šį kartą šviesiai žalios spalvos, ką ji reiškia nei nespėju paklausti. Juk reikia viską išragauti. Ant scenos atlipa tėvai, abu tėvai pasako po kalbą, jaunieji vėl pasišalina. Šį kartą jaunoji grįžta tamsiai violetinės spalvos suknele ir atliekamas paskutinis ritualas – apeinami visi stalai ir rūkantiems jaunoji turi uždegti cigaretę (taip, visą laiką salėje rūkoma ir daug). Kai visi stalai apeinami jau pradedama nurinkinėti papuošimai, žmonės skirstosi. Tad ir mes paragavę paskutinio gėrimo, šį kartą geltonojo vyno, atsisveikiname su šeimininkais ir pajudame metro link. Pilnais pilvais, vos paeinam, bet liepiu nesistabdyt taksi, juk pusė kilometro vieni juokai, o dabar kaip tik būtų labai gerai pasivaikščioti.

Apibendrinant galiu pasakyti (skamba, kaip kokis mokslinio straipsnio pabaiga), jog gyvenime turbūt jau neturėsiu tokios progos šitiek visko išragauti. Per vakarą savo galvelę ir aišku pilvelį praturtinau naujai skoniais, kurie neabejoju bus labai svarbūt ateityje, nes taip ir laviname save šioje srityje. Tačiau pati ceremonija, pasirodė labai jau nuvalkiota ir tiesiog vakarų tradicijų mišinys be jokio pagrindo. Trys valandos valgio ir tai svarbiausia vakaro dalis. Bet gal valgis jiems ir parodo, kaip skanu ir kaip mes gerbiam jaunuosius. Net nežinau, kultūriniai skirtumai kaip visada....

Pirmieji įspūdžiai po mokslų savaitės

Taigi kaip ir žadėjau įrašas dar šią savaitę apie pirmą mokslų savaitę (mėnesio su puse atsilikimas). 

Pirmoji mokslų savaitė baigėsi. Nebuvo ji lengva, bet kad įdomi tai tikrai. Paskaitų tikrai nemažai, o tada dar norisi pažaist tenisą ar badmintoną ir grįžti namo visiškai be jėgų. Beje šią savaitę lankiausi vietoje pavadintoje French concession. Labai jau prabangus rajonas, viskas iščiustyta, labai švaru, o ir europietiškų veidų galima pamatyti žymiai daugiau. Kadangi visai netoli įsikūręs pirmojo komunistų kongreso muziejus, negalėjom neužeiti, o užėję stebėtis. Istorija liudija jog viskas iki komunistų buvo tiesiog tragiška, Kinija buvo mėtoma ir vėtoma, ir tik tik atėjus komunistams viskas stojo į vėžes ir šalis pradėjo gyvuoti. Įdomi vieta. Vėliau netikėtai užtikom vakarietiškų prekių parduotuvę. Pasirodo įsigyti galima visko, tik už tai aišku reikia ir mokėti, dažnai dvigubai negu Danijoje. Bet vistiek buvo įdomu apsižiūrėti kaip ir kas. Oras nebuvo pats geriausias, tad ir jausmas vaikšojant šalpiais batais ne iš maloniausių. Vakare buvo suplanuotas cauch surfing susitikimas tad ten ir nukeliavom. Pakely pavalgėm ir sutikom vokietį žygiuojantį ten pat. Vakaras labai greitai prabėgo,  o kadangi kitą dieną nusimatė paskaitos nusimatė nuo ryto iki vakaro, tai ilgai užtrukti negalėjom. Kiek įdomių žmonių yra, negaliu patikėti. Dauguma susirinkusiųjų buvo iš JAV, bet nemažai ir kinų. Vienas is jų, vardu James, mus visą vakarą juokino ir glumino, nes tai buvo pirmas sutiktas kinas su stipriu humoro jausmu ir net gi sarkazmu.

Beje vakar labai maloniai pasivažinėjom su mokytojas Lilly. Pirmiausia ji nuvežė iki China Telecom, tam kad gautume sim korteles su kiniškais numeriais, tada užsukom į supermarketą apsipirkti. Man tai buvo pirmas kartas, ir tikrai pavykęs, nes kiek supratau iš kitų dviejų keliavusių, tai šiame jie tikrai rado ko norėjo. Lucky me.... Vakar taip pat pat lankėmės vienoje didžiausių pasaulyje metalo gamybos įmonių BaoSteel. Patiko, tiek pasakysiu, o ir patys paaiškinimai kaip viskas pagaminama buvo pakankamai suprantami. Vienintelis minusas, keliavom pagal aprangos kodą, buvo griežtai įvardinta: jokių šortų, jokių sijonų, jokių basučių, Kelnės. Karštis pasitaikė pats tas, tik 34 laipsniai, o kelionė valandos su puse. Turbūt suprantat apie ką aš. Gerai, kad autobuse kondicionieriai veikė. Nors perspėju visas viešasis transportas Kinijoje beproto šaltas (vėlgi kondicionieriai), tad jeigu žinau, kad teks važiuoti autobusu, taksi, ar metro visada pasiimu skarą. Kažkaip persišaldyti nesinori. Bet čia karštis nesibaigia, atvažiavę į gamyklą sužinojom, kad karštis viršuje 80 laipsnių, bet ko nepadarysi dėl smalsumo. Tad kai jau išlindom iš peklos tie 34 nebeatrodė taip daug.

Šiandien jau šeštadienis, ir nors paskaitų nėra, bet užsiėmimai tęsiasi. Pradžioje kaligrafijos pamoka, vėliau kunfu. Tie vienoje, tiek kitoje prisijuokėm iki soties, bet buvo įdomu. Na, dabar jau lekiu. Sportas laukia ir sunkus klausimas: tenisas ar badmintonas?

Savaitgalis prasidėjo vos pasibaigęs. Taip, kartais sekasi. Kinai, gi, švenčia Vidurio rudens šventę ir valgo mėnulio pyragėlius. Mes aišku prie jų prisidedame.

Vakar šventėm jau festivalio išvakares, štai tokio kvietimo sulaukėm iš bendrabučio draugų. Ir buvo labai smagu, nors galiausiai viskas baigėsi labai keistai, nes kai atsibodo sėdėti virtuvėje susiruošėme į miestą, tačiau.....Nei vienas taksi nenorėjo mūsų imti, tad palaukus apie 10 min. Ir vis dar nesulaukus naujų taksi aš nusprendžiau grįžti, nes važiuoti su privačiomis mašinomis man kol kas perbrangu, o ir šiaip neaišku kaip ir kas ten. Tad patraukiau namų link, tačiau mane pasivijo Simon, kuris irgi nusprendė, kad vakaras nevertas tokio pinigų išleidimo, galimai į balą, tad dabar rašydama ir nežinau. Kaip baigėsi kitiems. Ar jie kur nors dar ėjo, ar pasiėmė tas privačias mašinas ar kaip? Kai susitiksiu paklausiu. O kaip jau minėjau vakaras buvo tikrai smagus, ir nors grįžus į virtuvę jau nebegrįžome, bet paplepėt dar suspėjom. Pasirodo Simon mokyklos metais kaip riekiant sportavo, ir ne bet ką, o plaukimą. Tad tema buvo užvesta. O dar kai pasigyriau Rūta, tai iš viso puiku. Lietuvos geografinės vietos nežinojo (dėl to aš jam visą vakarą priekaištavau), bet mūsų mergaitę žinojo. Tipiškas danų elgesys. Bet koks skirtumas, sužinojau visai nemažai. Pvz: Alkoholis sporto rezultatuose matosi 3 savaites, tad darykit išvadas, mes irgi darėm, nors ir virtuvėje su daug įvairių gėrimų...

O paskaitos einasi kaip ir neblogai, susipažįstam su Kinijos kultūra, tradicijomis. Be abejonės yra ir keistų dėstytojų, tokių, kur per paskaitą frazę “tai pakels jūsų įvertinimą” pakartoja gal 20 kartų ir visiems juokas ima dėl to, bet koks skirtumas.

Grįžau!!!!!

Labutis, seniai matyti ir išsiilgti. Aš labai trumpai, nes daug darbų galybė, o laiko jau nebe tiek daug (taip, aš vis dar vyturiukas einantis miegoti dešimtą vakaro).

Aš grįžau ir vėl rašau, tik ne iš Danijos, o iš kitame kontinente įsikūrusios Kinijos, o tiksliau Šanchajaus. Negaliu sakyti, jog visai nerašiau. Rašiau ir pankamai nemažai, net ir dabar dar ne visi įrašai patalpinti. klausiat kur? Kinija tokia įdomi šalis, tad kol visko nesutvarkiau, tol visi įspūdžiai gulė Word dokumente, o vėliau prisiglaudžiau blogas.lt. Vis dėlto namai laukia, tad ir www.studijoskinijoje.blogas.lt buvo tik trumpa vietelė prisiglausti, o dabar laikas grįžti. Pasižadu jau šią savaitę pasidalinti daugiau naujienų su jumis.
Iki greito,
Augmantė