Penktadienis šį kartą yptingas. Rytas prasideda GuCun parke, Šanchajaus
pietuose. Apie 10-tą ryto, mes jau valgom dešreles, mokytojai gavo barbekiu
vietą tik dviems valandoms, o kadangi atvykom ryte tai ir barbekiu patapo ne
pietumis, bet priešpiečiais. Nesiskundžiu, nes valgėm tikrai skaniai. Aš tik
stengiausi nepersivalgyti, dėl vakare laukiančio kito renginio. Apie jį vėliau.
Žodžiu, po barbekiu nušuoliavome į 4D filmą apie pasaulio išgelbėjimą. Gavom
niuksų į nugarą, pakutenimų ir net lietaus. Viskas nemokamai, taip gi mūsų
mieli mokytojai bando su mumis užmegsti kontaktą. Po kino buvo liesta
pasivaikšioti po patį parką. Mūsų grupelė užsimanė paplaukioti valtimis, o aš,
kadangi norėjau daugiau pasižvalgyti po parką, pasilikau. Apžiūrėjau gėles,
išmaišiau visus takučius (nevisus, meluoju) ir pusvalandis prabėgo. Reikia jau
judėti prie išėjimo. Štai taip ir prabėgo mūsų viešngė parke. Beje, dar įdomus
dalykas. Visi parkai pas juos mokami, bet už tai tokie tvarkingi.
Grįžtu prie antrojo renginio, tą dieną. Dalyvavau tradicinėse
kiniškose vestuvėse. Žodžiu, ketvirtadienį visur lekiojau, bėgiojau ir mano
mielas telefonas, numestas šalimais, visai nerūpėjo. Tad vėlai vakare užmetus
akį į ekraną nusistebėjau gauta žinute iš vieno kursioko, Jis priminė apie
prieš kelias dienas minėtas vestuves, į kurias ketino eiti ir pakvietė mane.
Įsivaizduojat! Į tradicines vestuves! Aš labai bijojau, jog
jau pervėlu, nes vestuvės kitą dieną, žinutė parašyta apie pietus. Bet bet bet,
greitai gavau atsakymą, kad viskas gerai ir aš tikrai turėčiau ten eiti. Beliko
suderinti viską, nes kelionė į parką labai daug ką maišė, nežinojau, nei kur
tas parkas, nei kur vestuvių vieta, per kiek laiko galėsiu nukakti iki vietos
ir pan. Bet man pavyko, nors ir nebespėjau aplankyti paskutinio objekto – etnokultūrų muziejaus. Bet vistiek, juk aš einu į vestuves. Na gerai, ką reiškia
einu, važiuoju ir ne šiaip sau, o metro pakeisdama 4 linijas. Po valandos su
puse aš jau sutartoje vietoje, valanda per anksti, bet tai geriau negu per
vėlai. Gaila, išėjus iš stoties nėra jokio suoliuko, tad tenka toliau
vaikštinėti, nors galva ir labai ant manęs pyksta, kad aš neprisidengus ir savo kaprizus reiškia skausmu. Koks skirtumas. Sulaukiu kursioko ir patraukiam link
vietos. Nors suplanuotos vestuvės 17:18, bet prasideda tik apie šešta, o mes
vietoje jau būnam puse 5. Tenka palaukti, bet koks skirtumas. Aišku visi spokso
į mane, nors ir nelenda fotografuotis, o tai gerai. Stalai uždengti raudona
staltiese, kaip ir priklauso. Juk jauniesiems linkima sėkmės, ir tam ši spalva
geriausiai pasitarnauja.
Prasideda ceremonija. Jaunąją tėvas palydi iki jaunojo, kuris
scenoje dainuoja. Jie apikeičia žiedais (nesibučiuoja) ir pjauna tortą, uoj ne
ne vieną, o net penkis. (keista, paragauti neivieno netenka). Vėliau kažkur
pasišalina. Visi valgo, valgo dievišką maistą, o jis vis keliauja ir keliauja.
Aš alpstu nuo naujų skonių jūros. Antiena, vienokiam padaže, antiena
kitokiam, krabas, krevetės, austrės, įvairiausios žuvys. Aš rimtai, nualpti
galima. Be abejonės viską nuplauna ryžių vynas (vadinamas baltuoju) – gaunu
pilną stiklinę. Per tas kelias valandas visgi įveikti nepvyksta, na bet kažkaip
stiklinėmis aš tokių gėrimų negeriu. Bet taip pilama ir prancūziško bordo, čia
jau ir man patinka. Grįžta jaunieji, jaunoji su nauja suknele, šį kartą
šviesiai žalios spalvos, ką ji reiškia nei nespėju paklausti. Juk reikia viską
išragauti. Ant scenos atlipa tėvai, abu tėvai pasako po kalbą, jaunieji vėl
pasišalina. Šį kartą jaunoji grįžta tamsiai violetinės spalvos suknele ir
atliekamas paskutinis ritualas – apeinami visi stalai ir rūkantiems jaunoji turi
uždegti cigaretę (taip, visą laiką salėje rūkoma ir daug). Kai visi stalai
apeinami jau pradedama nurinkinėti papuošimai, žmonės skirstosi. Tad ir mes
paragavę paskutinio gėrimo, šį kartą geltonojo vyno, atsisveikiname su
šeimininkais ir pajudame metro link. Pilnais pilvais, vos paeinam, bet liepiu
nesistabdyt taksi, juk pusė kilometro vieni juokai, o dabar kaip tik būtų labai
gerai pasivaikščioti.
Apibendrinant galiu pasakyti (skamba, kaip kokis mokslinio straipsnio
pabaiga), jog gyvenime turbūt jau neturėsiu tokios progos šitiek visko išragauti.
Per vakarą savo galvelę ir aišku pilvelį praturtinau naujai skoniais, kurie
neabejoju bus labai svarbūt ateityje, nes taip ir laviname save šioje srityje.
Tačiau pati ceremonija, pasirodė labai jau nuvalkiota ir tiesiog vakarų
tradicijų mišinys be jokio pagrindo. Trys valandos valgio ir tai svarbiausia
vakaro dalis. Bet gal valgis jiems ir parodo, kaip skanu ir kaip mes gerbiam
jaunuosius. Net nežinau, kultūriniai skirtumai kaip visada....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą