Namų ilgesys

Šiandien ypatinga diena, ir negaliu pasakyti, kad pati laimingiausia. Tai diena, kurios turbūt nelaukia nei vienas emigrantas, diena kai reikia grįti į laikiną gyvenamąją vietą. Man tai yra Danija, kitiems Anglija ar Norvegija, bet jausmas turbūt panašus.

Kiekvieną kartą išvykdama iš namų galvoju, kad viskas tai paskutinis kartas, kai man taip sunku, vėliau bus geriau. Tačiau ta užpuolanti jėga, tas sunkumas gniaužiantis gerklę kelionės metu visada būna tas pats. Be abejonės, dabar tai jau tik poros valandų slogutis, kuris praeina vos atvykus, bet vis dėlto jis lieka, ir kiekvieną kartą grįžta su ta pačia jėga.

Sakysit gal aš labai jautri, ar tiesiog pasirinkau ne tą šalį? Gali būti, bet, mano nuomone, dauguma jaučia šį slogutį, tik turbūt ne visiems pavyksta pasidalinti šiuo jausmu. O pasidalinti, manau, labai svarbu, nes nors tai nėra pati geriausia situacija tokiam pavyzdžui pateikti, bet vis dėlto jį duosiu. Vis dar daug mamų augina savo vaikus naudodami frazę “vyrai neverkia”, bet šio auklėjimo būdo didžiausias minusas buvo labai gerai atspindėtas žodžiais: “taip jie neverkia, jie žudosi”.

 Tad ir aš šiandieną dalinuosi savo jausmais, nes manau, jog pasidalinus palengvės, o taip ir bus, juk aš optimistė iš prigimties.

            Taigi pasiguodžiau, o dabar dar panagrinėsiu, kaip namų ilgesį įtakoja kai kurie faktoriai.

Labai keista ir įdomu yra tai, jog žinant kada vėl pavyks grįžti namo, pakelti šį jausmą būna žymiai paprasčiau. Ateities žinojimas yra tikrai puikus būdas, nes jis tarsi sudėsto viską į vietas ir vėl atsiranda tikslas, t.y. laikas kai vėl grįši namo. Tada ir prasideda planavimas. Gali planuoti, ką nuveiksi Lietuvoje, ką pamatysi, su kuo susitiksi. Nėra net būtina parvykus visų šių planų įgyventinti. Šis planavimas labiausiai naudingas būtent laukimo metu, kai mintys kyla visokios, o štai atostogų planai visada yra puikus būdas negatyvioms mintims nubaidyti.

            Na ir paskutinis pastebėjimas. Kai sakau, kad sudėtinga palikti namus, neturiu omenyje tikslios namų vietos, nors ji taip pat svarbi. Vis dėlto svarbiausias dalykas, tai žmonės, kurie laukia tuose namuose. Kurių kievieną dieną ilgiesi ir trokšti kuo greičiau pamatyti. Tad beveik suprantu, jog emigrantai, kuriuos supa brangiausi žmonės ir svečioje šalyje, nejaučia to ilgulio, o štai visiems kitiems tenka laukti kitų atostogų...

            Dievinu keliones, naujus įspūdžius. Tai mano varomoji jėga, tačiau viskas turi kainą ir šiuo atveju turiu šį tą paaukoti.    

O ar būna taip jums?

Verčiu naują knygos puslapį...

Na ką, visos svarbiausios mano raštliavos prasideda oro uostuose, o ką gi kito veikus, kai laiko yra. Tačiau apsilankymai šioje vietoje dažniausiai reiškia ne tik tuščią laiko leidimą, bet ir kažkokį pasikeitimą gyvenime. Gal tik kelionę, o gal naują gyvenimo etapą. Šiuo atveju, kol kas sunku pasakyti, bet greičiausiai verčiu naują gyvenimo puslapį - grįžtu į Lietuvą ir ne šiaip sau atostogoms, bet visam semestrui. Argi ne puiku? Tačiau taip pat tai reiškia ir svarbių žmonių palikimą, pakankamai nemažam laiko tarpui, Danijoje. O tokių yra, ir kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tokių atsiranda. Bet iš kitos pusės gržtu pas tuos, kurie jau dvejus metus laukia manęs grįžtančios, neužmiršta, prisimena, paklausia kaip sekasi. Tad vienus palikdama, pas kitus grįžtu. Ne visiška laimė, bet visada gyvenime tenka kažko atsisakyti, negali būti visiškas savanaudis ir norėti visko.

Oro uostas.

Susimoku už bagažo viršsvorį, gerai, kad SAS taip neplėšia taip kaip tai padarytų Ryanair. Kišenę patuštinu 75lt. Ką darysi, čia ir tai gerai baigiasi, nes jau viršiju ir tokiai kainai leidžiamą bagažą. Tada pametu, kokiu tai būdu, dirželį i r svarbiausią tą, kuris priklauso prie suknelės, kuri ne itin gražiai atrodo be jo. Ką darysi. Prieš tai dar kelionė autubusu į Kopenhagą prasideda irgi su šposais. Įsodina mane ne į tą autobusą (ant rezervacijos didelėm raidėm parašyta, kad vykstu į Kastrup oro uostą) ir tik išgirdusi, kitus klausiant kur važiuoja, sužinau, kad bučiau buvus nuvežta tik iki Kopenhagos, o Oro uostą būtų reikėją pasiekti kažkokiu kitu būdu. Bet pasiseka ir išlipdama iš autobuso į keltą dar užklausiu vairuotojo ar tikrai važiuoja iki Kastrup oro uosto. Jis aišku pasimeta, nes nevažiuoja iki jo. Su palengvėjimu esu perkeliama į kitą autobusą ir dėkoju Dievuliui už suteiktas danų kalbos žinias. Būčiau neišgirdus šnekant kitiems keleiviams, bučiau patekusi į nemažą problemą. Bet viskas baigiasi gerai. Dabar laukiu savo skrydžio, dar prieš patikrinimus. Internetą gaudo tik tą, kuris yra cenzūruotas kinų turistams, tad dauguma svetainių neatsidaro. Tačiau kažkokiu būdu Skype ir Facebook veikia. O man valandai ar porai palaukti juos turint užtenka.

O rytoj viskas prasideda pilnu tempu. Tėvelio gimtadienio šventimas. Picų vakarėlis, torto “Jaunystė” kepimas. Žodžiu, tai ką mėgstu ir tai ko pasigendu gyvendama Danijoje.

Išsiilgusi tavo dukra grįžta namo, Lietuva. Lauk manęs.

Šiek tiek kitokios Velykos

Antroji Velykų diena, arba kitaip pasiruošimas darbo savaitei. O savaitė laukia pakankamai užimta, nors ką reiškia užimta. Antradienį ir trečiadienį paskaitos, o paskui trijų dienų vakarinių darbų maratonas, bet viską apsunkina tai, jog projektas jau ant nosies ir norisi jį kuo greičiau pabaigti, o kai tos dalykiukas kabo per visas atostogas, tai ir pačios atostogos pasidaro tokios nei šiokios nei tokios. Iš principo nuo trečiadienio nelabai ką ir nuveikiau. Aij skaičiau knygas. Pradėtų, bet nebaigtų jau buvo tiek prisikaupę, jog būtinai reikėjo imtis jų gliaudymo. Pirmoji apie etiką, skaityta mokomaisiais tikslais, bet tuo pačiu ir dėl to, nes įdomu. Antroji - įdomi istorija apie Italijos kaimą, šeimų santykius ir vis dar begyvuojančias tradicijas, kurios pasirodė pakankamai žiaurios (kalbu apie vis dar begyvuojantį stiprų tėvų autoritetą, kuris neleidžia paprastai pasirinti gyvenimo partnerio ar ateities darbo), vėliau atėjo eilė Č. Dikensui, kuris padarė įspūdį, tad jau planuoju daugiau jį patyrinėti. Po šio anglų klasiko atėjo eilė pabaigti ir pradėti naudoti įpročius, kurie pasak autoriaus verti milijono. Na ir paskutinioji baiginėjama šiuo metu, tai istorija apie vieną keistą šeimą, arba kitais žodžiais tariant apie tris merginas ir jų dėdę, bei jų santykius bėgant metams. Pagaliau vėl skaičiau ir įdomiai. Bet kai dienos slenka būtent taip, pradedi galvoti, jog kažkaip nelabai ir ką nuveikei, o tada dar ir toks piktumas apima dėl nieko neveikimo ir viską vainikuoja sugedusi nuotaika. Štai tokios buvo mano Velykos. Skamba neitin žavinčiai, bet aš turbūt kaip visada sutirštinu spalvas, nes nebuvo jau taip blogai, dauguma turbūt pavydėtų man tokio laiko leidimo, bet kaip vakar su vienu draugu diskutavau šia tema, tai abu nutarėme, kad kartais šiek tiek galia, kad taip švaistom laiką, bet iš kitos gal čia būdas pasiruošti gyvenimui, kuriame tokių akimirkų bus labai ribotai, tad dabar reikia viską semti kiek įmanoma? Kas žino tikslų atsakymą, būtų malonu išgirsti, bet turbūt vienintelis žinantis užsiėmęs švenčia, ten aukštai.

O kas gi čia?

Beje prakalbus apie pačias Velykas, tai jas švenčiau viena, ir buvo šiek tiek keista praleisti jas būtent taip, tačiau bažnyčia buvo aplankyta (supratau, jog mano pirmosios bažnyčios lankytos kiekviena sekmadienį, kol nepersikėliau į naująją vietą, niekada ir niekas neatstos) ir nors ji buvo labai jauki, bet kai choristai pradėjo giedoti acapella tai galvojau nusišausiu, nejuokauju, ir dar pakartot tą giesmę šitiek kartų. Manau ir jiems patiems buvo gėda. Margučiai taip pat buvo numarginti, tad ko ne Velykos? O ir oras buvo saulėtas, tad toliau tęsiau savo skaitymus terasoje, saulės atokaitoje. Na nebuvo taip šilta, kaip Lietuvoje, bet vis dėlto saulytė šildė, o juk tai ir svarbiausia.

Štai taip greitai ir prabėgo mano atostogos, o dabar pats laikas grįžti į darbus. Padirbėti dar pora mėnesiukų ir traukti namo. Štai su tokiomis mintimis ir gyvenu.

Don't worry, be happy

Good moning... sako man John Legend, o aš pagaliau prisiruošiu rašyti. Vėlgi laiko praėjo daug, tad ir naujienų galybė. Nuo ko čia pradėjus.

Studijos jau įsibėgėja ir neįtikėtina, kad lieka jau tik mėnesiukas iki atostogų ir tų pačių Velykų. Šiais metais nusprendžiau namo nevykti, tad jau dabar bandau derinti pas ką čia prisiglaudus didžiąjai šventei, ypač dėl to, kad name, panašu, kad liksime tik dviese: latvis ir aš. Tad reikia daugiau, arba tai gali atstoti ir įjungta skype programėlė, kuri pastaruoju metu, kuriai kuo toliau tuo labiau pradeda trūkti laiko. Tad derinimas dar vyksta, bet vieną dalyką dėl Velykų jau esu suplanavusi. Būtinai turi kepti Šimtalapį. Tai man vienas iš patiekalų, kuris suteikia šventiškumo, o ir yra baisiai skanus. Žodžiu šitas jau tikrai. O beje čia gyvendama turiu pakankamai nemažiai laiko praleisti virtuvėje, tai tvarkant (5 vyriškos kilmės žmogėnai namuose....), tai gaminant. Be abejonės antrasis variantas patinka žymiai labiau. Pavyzdžiui praeitą savaitgalį pirmą kartą savo gyvenime gaminau populiarųjį Medutį. Tai buvo specialiai latvių prašymu, nes jiems šis tortas jau kažkas. Bet buvo tikrai skanu... O beje prakalbus apie praeitą savaitgalį, tai mes, name gyvenačios merginos buvom labai pamalonintos. Šeštadienio rytas prasidėjo keptais blynais,  gėlėmis ir svekinimais Moters dienos proga. Nesakau, kad tai man kažkokia ypatinga šventė, bet tokio dėmesio visada labai malonu sulaukti. O sekmadienį naudodamasi tobulu oru (dieną temepratūra buvo apie 15 laipsnių šilumos, įsivaizduojat?) išėjau prie jūros. O kai gyveni vos pusantro km iki jos tai tas pasivaikšiojimas įgyja dar ir kažkokio atostogų jausmo. Nuotraukos darytos ne su mano aparačiuku ir tai matyti, tad kompilmentus galiu nebent perduoti jas dariusiam (uoj šį kartą publikuojamos vis dėlto mano muiline darytos nuotraukos, bet pasižadu, kai tik gausiu tikrąsias, būtinai pasidalinsiu).

Na, o darbo savaitė prasidėjo labai lengvai, po pirmadienio Etikos ir konsultavimo paskaitų vakare gavome dėstytojo laišką, jog susirgo ir antradienio paskaitos atšaukiamos. Ta proga antradienį išlėkiau į centrą su galybe CV ir aplankiau keliolika restoranų siūlydama papildomą darbo jėgą. Ir mano pastangos pasiteisino.... Vakare sulaukiau skambučio iš mažyčio prancūziško resoranėlio ir po valandos jau stovėjau prie indų plovimo mašinos, kur buvau išbandoma, ar esu tinkama. Šauni pamoka, o ir žmonės labai malonūs. Nors ir tų valandų visai nedaug, bet juk vistiek ne į minusą, ar ne?:)

Beje praeitą savaitę įvyko labai svarbus įvykis. SKAT (Mokesčių insprekcija) paskelbė visų mokesčius ir paaiškėjo: teks kažką gražinti, o gal pasisekė ir balandžio mėnesį saskaita dar ir papilnės.

Sakiau, kad daug visko įvyko, net kvėpuot sunku, kad ko nors nepamirščiau.  Taigi dar vienas dalykas. Esu pakviesta į mažylės Konfirmacijos šventę. Kaip jau buvau minėjusi kažkada ankčiau, Danijoje tai be proto didelė šventė prilygstanti vestuvėms, tad jau dabar žinau, kad bus įdomu...

Na ir pabaigai, vakar lankiausi labai įdomiame renginyje, kur AISEC organizacija reklamavo savo paslaugas, t.y. praktikos suradimą. Tačiau neapsiribojama tik Europa, šį kartą renginys buvo daugiausia skirtas mažiau žinomoms šalims, tokioms kaip Peru, Taivanas, Kolumbija ir pan. Įdomių pašnekesių, skanaus tradicinio maisto, ko daugiau reikia puikiam renginiui.

Taigi gyvenu aš tikrai gerai, skųstis nėra kuo, o ir nedrįsčiau to daryti.

Don’t worry, be happy! sakau naujai darbo savaitei. Džiaukitės kiekviena diena, kiekviena akimirka, juk laikas nebegrįš atgalios.

Bučkis,

Augmante

Gyvenimas keičiasi ir tik į gera

Yra sakoma, jog tikrieji namai, ten kur artimiausieji. Ir su tuo sutinku 120%. Tačiau, kai tenka dėl susiklosčiusių aplinkybių, siekių palikti tuos tikruosius namus, niekada nebūna lengva. Net ir po pusantrų metų gyvenimo Danijoje šios vietos dar negaliu pavadinti namais, nors ir labai norėčiau.

Ilgai nerašiau, bet kai nėra noro, tada ir ta mano raštliava gaunasi nei šiokia nei tokia. Nors ir nutiko begalo daug dalykų per pastarąjį mėnesį, tačiau tai laiko nebuvo, tai įkvėpimo.

Didžiausias naujumas  turbūt yra mano gyvenamoji vieta, kuria iš tiesų labai labai džiaugiuosi. Jau savaitė kaip gyvenu nebe miesto centre, bet taip gal net ir geriau (kol turiu mėnesinį autobuso bilietą:D). Kompaniją naujai pastatytame kotedže palaiko dar šeši studentai. Iš jų du bulgarai, trys broliukai latviai ir panelė iš Vengrijos. Žodžiu tikrai smagu. Šeštadienį atvykimo proga man netgi buvo surengta vakarienė su vynu, vėliau atsidėkodama ta proga kepiau tortą. Nuotraukų šį kartą nebus, ir pats kepinys šį kartą nebuvo itin kūrybingas, tiesiog  niekada nepavedantis “Rafaello”.

Paskaitos einasi kaip visada neblogai. Šį pusmetį kažkaip viskas taip nurimę. Turim tris dalykus: mokesčių teisę, asmeninius finansus ir etika su konsultavimu. Tad tai tik ir mokysimės iki Velykų. O be to be studijų dar dabar ir užsiimu šiek tiek kitokia veikla. Mokykloje, kurioje anksčiau dirbau, dabar lankausi kaip savanorė. Labai smagu jausti, jog kažkam gali padėti. O keisčiausia ir turbūt smagiausia dėl to, kad danams tai nesuprantama, kaip aš tokia noriu ateidinėti padėti be jokio užmokesčio. Bet tas šiltas jausmas širdelėje viską atperka. Labai šilti vaikai, ir nors nėra paprasta su jais bendrauti, bet aš stengiuosi... O beje taip ir puikus būdas lavinti danų kalbos žinias. Žodžiu vieni pliusai.

Darbas be abejonės yra kitas dalykas, kurio paieškoms dedu dideles pastangas, ir tikiu jog jis atsiras su laiku. Viskam ateina laikas,  dabar reikia laukti ir stipriai tikėti. O pavasaris jau čia. Gėlės žydi, oras šyla. Viskas bus gerai. Ar ne?:)

Beje vakar lankiausi čiuožykloje. Visi žinantys, kaip aš tai mėgstu, turbut supras, ką man tai reiškė. Bet vėlgi, žmonių pentadienio vakarą buvo be proto daug, tad nors ir šiaip ne taip išsiprašau ir gavau figūrines pačiūžas, tačiau labai daug malonumo čiuožimas vis dėlto nesuteikė. Nors pusvalandis praleistas ant ledo ir buvo šiokia tokia atgaiva mano kasdienybėje.  Tikrai negaliu skųstis, kaip tik turiu turbūt dėkoti už netikėtai pasitaikiusią progą. Tad užsičiaupiu ir dėkoju Dievuliui už savo dienas.