Namų ilgesys

Šiandien ypatinga diena, ir negaliu pasakyti, kad pati laimingiausia. Tai diena, kurios turbūt nelaukia nei vienas emigrantas, diena kai reikia grįti į laikiną gyvenamąją vietą. Man tai yra Danija, kitiems Anglija ar Norvegija, bet jausmas turbūt panašus.

Kiekvieną kartą išvykdama iš namų galvoju, kad viskas tai paskutinis kartas, kai man taip sunku, vėliau bus geriau. Tačiau ta užpuolanti jėga, tas sunkumas gniaužiantis gerklę kelionės metu visada būna tas pats. Be abejonės, dabar tai jau tik poros valandų slogutis, kuris praeina vos atvykus, bet vis dėlto jis lieka, ir kiekvieną kartą grįžta su ta pačia jėga.

Sakysit gal aš labai jautri, ar tiesiog pasirinkau ne tą šalį? Gali būti, bet, mano nuomone, dauguma jaučia šį slogutį, tik turbūt ne visiems pavyksta pasidalinti šiuo jausmu. O pasidalinti, manau, labai svarbu, nes nors tai nėra pati geriausia situacija tokiam pavyzdžui pateikti, bet vis dėlto jį duosiu. Vis dar daug mamų augina savo vaikus naudodami frazę “vyrai neverkia”, bet šio auklėjimo būdo didžiausias minusas buvo labai gerai atspindėtas žodžiais: “taip jie neverkia, jie žudosi”.

 Tad ir aš šiandieną dalinuosi savo jausmais, nes manau, jog pasidalinus palengvės, o taip ir bus, juk aš optimistė iš prigimties.

            Taigi pasiguodžiau, o dabar dar panagrinėsiu, kaip namų ilgesį įtakoja kai kurie faktoriai.

Labai keista ir įdomu yra tai, jog žinant kada vėl pavyks grįžti namo, pakelti šį jausmą būna žymiai paprasčiau. Ateities žinojimas yra tikrai puikus būdas, nes jis tarsi sudėsto viską į vietas ir vėl atsiranda tikslas, t.y. laikas kai vėl grįši namo. Tada ir prasideda planavimas. Gali planuoti, ką nuveiksi Lietuvoje, ką pamatysi, su kuo susitiksi. Nėra net būtina parvykus visų šių planų įgyventinti. Šis planavimas labiausiai naudingas būtent laukimo metu, kai mintys kyla visokios, o štai atostogų planai visada yra puikus būdas negatyvioms mintims nubaidyti.

            Na ir paskutinis pastebėjimas. Kai sakau, kad sudėtinga palikti namus, neturiu omenyje tikslios namų vietos, nors ji taip pat svarbi. Vis dėlto svarbiausias dalykas, tai žmonės, kurie laukia tuose namuose. Kurių kievieną dieną ilgiesi ir trokšti kuo greičiau pamatyti. Tad beveik suprantu, jog emigrantai, kuriuos supa brangiausi žmonės ir svečioje šalyje, nejaučia to ilgulio, o štai visiems kitiems tenka laukti kitų atostogų...

            Dievinu keliones, naujus įspūdžius. Tai mano varomoji jėga, tačiau viskas turi kainą ir šiuo atveju turiu šį tą paaukoti.    

O ar būna taip jums?