Septynioliktoji diena

 Šiandien pagaliau susitvarkiau reikalus dėl CPR numerio, pasirodo viskas ten gerai, aš jau užregistruota ir tereikia palaukti 10 dienelių ir būsiu visateisė Danijos gyventoja, ne pilietė, nebijokite, tiesiog turėsiu sveikatos apsaugą, galėsiu eiti į biblioteką knygų, oficialiai dirbti ir svarbiausia uždirbti. O Aarhus‘as tiesiog verda, juk vakar prasidėjo didysis festivalis!!! Tad žmonių gatvėse pilna, dviratis tampa trukdžiu, o ne padėjėju, norint pasiekti reikalingą vietą. Minia visa linksma, taip ir jaučiasi jog šventė prasidėjo, o ir man norisi joje dalyvauti, taigi šiandien apsilankau didžiajame parke, kuris buvo sukurtas būtent šiai šventei, šiaip toje vietoje eina svarbus kelias, tačiau dabar tai pagrindinė susirinkimo vieta, su keliomis scenomis, kuriose jau atliekama įvairaus stiliaus muzika, vulkanu, karuselėmis ir pan. Labai daug visko, o svarbiausia visas miestas dūzgia nuo pakilios nuotaikos.  O kad jau taip pageidavote nuotraukų, tai dalinuosi su jumis, mieli skaitytojai, festivalio akimirkomis.

 muzikos namai priešais

 Kaip jau minėjau, buvo kelias - nėra kelio :)

Šešioliktoji diena

Po kelių turiningų, ar net audringų dienų šiandien atėjo laikas poilsiui, ar kitaip sakant, tinginiavimui. Tad atsikėlusi visai neskubėjau lipti iš lovos, nors ir metamų stelažų (nežinau ar taip vadinamos šios statyboms reikalingos konstrukcijos, bet man nuo vaikystės įstrigęs būtent šis žodis) garsas nemažas. Bevalgydama vėl prisiminiau vakar dieną, turėčiau daug kam padėkoti už taip puikiai praleistą laiką. O tada kažkaip į galvą atėjo viena, knygoje „Kaip užmegzti vertingus santykius“, skaityta mintis – patarimas: norint gauti puikiu  darbo komandoje rezultatus, turime pažinti kiekvieną narį, net tik kaip jis dirba, bet ir kuo jis domisi, ką veikia laisvalaikiu ir panašiai. Taigi pagalvojau, jog praeitų dienų išvyka tam labai padėjo, iš tiesų daug sužinojau apie didžiąją dalį kurso draugų ir tai man leido susidaryti nuomonę apie juos, kokie tai žmonės,  kur yra jų stipriosios ir silpnosios pusės.  Vienas galbūt yra labai kruopštus, bet nemėgsta atliktų darbų rezultatais dalintis su kitais, o kitas ne daug dirba, bet mėgsta girtis.  Žinant šiuos dviejų skirtingų žmonių būdo bruožus, darosi aišku, jog  jie tikrai negalės atlikti to paties darbo, bet komandoje teisingai pasiskirsčius vaidmenimis gali pasiekti labai daug.  Tai supratusi ėmiausi kiekvieno kurso draugo apibūdinimo ir nors nesugebėjau pabendrauti su visais ir dabar rašydama neturėjau kaip juos aprašyti, tačiau susidariau bendrą vaizdą apie kursą, o tai net gi sukėlė norą sužinoti dar daugiau, tad tikiuosi, kad po poros savaičių kiekvienas kursiokas bus aprašytas, labai tikiuosi :D Iš kitos pusės toks aprašymas gali atrodyti, kaip policijos vedama byla, kurioje aprašyti jau prasikaltusieji, bet man tai puikus gidas į kurso draugų pažinimą.

Vakare pagaliau sulaukiu svečių, iš tiesų pagaliau, nes jau buvau pasiilgusi to svečių priėmimo ritualo. Tad buvo labai malonu gurkšnojant šiltą arbatą stebėti pro langą lietų ir LAIDOTUVES, bet ne šiaip kažkokias, o kaip reikiant, su pora šimtų gedinčiųjų. Būtų įdomu sužinoti kas per ponas čia pasimirė. Štai taip ramiai ir praėjo diena.

P.S. Kreipiuosi į savo skaitytojus, šiandien sulaukiau labai įdomaus komentaro , tad noriu priminti, kad skaitymas nėra privalomas, todėl prašau neprievartauti savęs, jeigu nenorite.

Užsiliko dar nuo vakar, o kadangi sulaukiau prašymo daugiau nuotraukų, tai dabar labai stengsiuosi kasdien ką nors nufotografuoti ir su jumis pasidalinti.

Keturioliktoji ir penkioliktoji dienos

Po dienos pertraukos vėl sveikinuosi su Jumis, mano mielieji skaitytojai. Kas žinote, kas ne, bet vakar negalėjau su jumis pasidalinti dienos naujienomis, nes buvau išvykoje su savo kurso draugais. Po traumos šiek tiek jaudinausi, dėl to, kaip man ten seksis, ar nereikės atlikti kokių nors bėgimo užduočių, tačiau viskas buvo gerai, parsivežiau galybę įspūdžių ir potyrių. O dabar apie viską iš pradžių. Taigi antradienio rytą, pragyvenusi beveik dvi savaites, primą kartą pasinaudojau viešuoju transportu, nes vykti su miegmaišiu ir kitais reikalingais daiktais dviračiu atrodė šiek tiek kvaila, o juo labiau taip elgtis vertė ir dvi aplinkybės: palikus dviratį per naktį prie akademijos ryte jo jau gali neberasti ir keliukas, nors jau buvo pradėjęs gyti, tačiau kol kas nelabai pasidavė lankstymui, o to važiuojant dviračiu tikrai reikia. Išeiti iš namų ruošiausi prieš aštuonias, tačiau taip jau įvyko, kad autobusas 4A mane jau atvežė į vietą aštuntą ryto, nors reikėjo 8:45, bet tiek to, palaukti tikrai nėra sunku. Tad prisėdusi valgykloje turėjau laiko gerokai apgalvoti planus ir prisiminti visus ryto nutikimus. Kaip gi be jų. Prisipažinsiu: važiavau be bilieto, tačiau turiu ir pasiaiškinimą. Tiesiog ryte buvo tiek žmonių, kad prasibrauti iki aparato nesisekė, tad vis dar juo naudotis nemoku. Aišku, kai laimingai pasieki vietą ir sutaupai 20 kronų, tai baimė ir graužatis greitai praeina. Taigi kaip jau pasiekiau tikslą ankščiau laiko iš karto teko  susidurti su minia pirmakursių, kurie taip pat išvyko į susipažinimo kelionę, ar kaip ją pavadinti. Vėl teko grūstis, ir net kai jau buvo laikas sėsti į autobusą aš nežinojau kur man eiti, nes pažįstamų veidų nebuvo matyti, autobuso su žodeliu FIMA (Financial Management and services). Bet kai visada problemos išsisprendžia pačios, nes mane pamatė kiti kursiokai ir paskui jau visi kartu pajudėjome prie autobuso.  Kelionė 60 km autobusu pasirodė labai ilga, nes dėl neaiškių aplinkybių jaučiausi kaip nemiegojusi  pora naktų, o vėlgi nei atsiremti, nei kitaip įsipatoginti, neturėjau galimybių. Bet kaip ir visos kelionės, tai ir ši baigėsi, pagaliau pasiekėme kurortinį miestelį Grenaa, greitai išsikrovėme daiktus ir paleidome autobusą kitoms kelionėms. Tada prasidėjo pats smagumas - komandų prisistatymai, kuriuos reikėjo pasiruošti kelionės metu, o po jų pietūs, sumuštinių pavidalu, bet pripraskite, čia žmonės valgo kitaip. Pagrindinis patiekalas yra vakarienė prasidedanti 18-19 val. Prisistatymai, kaip visada, praėjo labai nuotaikingai, pradedant dainomis iš „Lion King“, baigiant „We are the champions“.  Vėliau prasidėjo komandinės rungtys: laivelių lankstymas, Lego dėliojimas, golfas, su kamuoliuku sveriančiu gal dešimt gramų ir pan. Buvo smagu, nors komandose vis kildavo šiokių tokių ginčių, bet juk tam ir susirinkome, kad išmoktume formuoti jas.  Vakaras atėjo labai greitai, o su vakaru ir laikas ruošti vakarienę. Už ją buvo atsakinga mūsų komanda, taigi pasiraitojome rankoves ir kibome į darbus. Maistą ruošėme 41 žmogui, o štai čia jau prasidėjo nauji išbandymai, pavyzdžiui turint dvi virykles išvirti Bolognese padažą, ingredientų kiekiai nenormalūs, jau vien ką sako 10 kg mėsos. Tad padirbėti teko iš peties. Kuo labiau artėjome prie vakarienės, tuo atmosfera darėsi linksmesnė, buvo atsukti vyno kraniukai, pradėtos alaus dėžės (po 10 min. jos jau buvo tuščios). Tad kaip suprantate vakarienė buvo labai linksma, net kiek per daug. O po jos besitęsiantys džiaugsmai: muzika, kalbos iki ryto ir panašūs dalykai, kurie dažniausiai būna, ką nors švenčiant, o kur mes nešvęsim, juk pradėjome studijuoti. Nors aš atsiguliau po 3, tačiau akutės jau buvo stačios 6, taigi ir dabar jums rašydama svajoju apie lovą ir saldų miegą, bet ramiai, tam dar ateis laikas. Šiandiena prabėgo tiesiog žaibo greičiu, atrodė tarsi pavalgėm pusryčius, vėliau pietus ir pajudėjome namų link. Išlipusi iš autobuso vežusio iš Grenaa persėdau į jau turbūt girdėtą 4A ir vėl.... sužinojau, kad neveikia aparatas, tad bilieto nenusipirksi, vis dėlto laimingas aš žmogus. Atsisveikinusi su klasiokais, iš tiesų lietuviškai taip gal ir nepavadinsi, bet čia, kai kursą sudaro 36 žmonės, tai norisi labiau artimesnio mokyklai pavadinimo, o ne universiteto su keliais šimtais kurse, nuskubėjau į turgelį, kuris nors ir nesitikėjau, bet vis dar dirbo. Pasirūpinusi agurkais ir salotomis, pagaliau parėjau namučių, o likusi dienos dalis jau nebebuvo verta pasakoti, nes miegutis paėmė savo.

Štai taip iškylauja Danijoje, o aš vėl laisva iki pirmadienio, kas gali būt geriau. Jums dar teks palaukti pora dienelių. Sėkmės!

Tryliktoji diena (velnio skaičius)

Ui kaip prisigyriau, kad man čia viskas sekasi, viskas įdomu, tai vis dėlto mane lydėjusi sėkmė  turėjo kažkada baigtis, ir baigėsi, nors ir trumpam. Bet apie viską iš pradžių. Šiandien pagaliau susipažinau su savo būsimais kursiokais. Ryte susirinkome visi, nusiteikę naujiems įspūdžiams ir jų tikrai gavome užtektinai. Pradžioje išklausėme įkvepiančios rektoriaus kalbos  apie didžiavimąsi savimi, savo šalimi, mokykla ir panašiai. Jau nebekreipiau dėmesio į jo „kitonišką“ akcentą, nes šis žmogus kalbėjo labai įdomiai ir įtikinamai. Šį kartą visis tylėjo, kaip užsiūti. Vėliau jau ne pirmus metus akademijoje besimokantys studentai padėjo pirmakursiams rasti kelią į klases. Štai tada ir pamačiau savo būsimus suolo, projekto, o  gal buto draugus, juk būstas čia didžiausia problema. Prasidėjo pirmoji pamoka, vedama Jens‘o, mūsų  klasės vadovo. Galiu pasakyti, jog tai tikra rugsėjo 1-ios, auklėtojos vedamos, klasės valandėlės atitikmuo. Buvome supažindinti su taisyklėmis, tvarkaraščiu, reikalingų knygų sąrašu ir pan. Beje apie knygas,  šiems mokslo metams reikalinga literatūra atsieis apie 2000 kr. (1000 lt). Nemažai, ką??? Bet ką darysi, juk mokytis iš kažko tai reikia. Viena mergina pasiūlė viską nufotografuoti ir tada padauginti kitiems, tačiau, visada tas tačiau.  Antrus metus besimokanti studentė prasitarė: „Knyga 600 puslapių, kas to imsis?“, o kita dar pridėjo: „Verslo teisės vadovėlio autorius yra mūsų dėstytojas ir jis ADVOKATAS. Taigi tema greitai buvo baigta. Na, o po to žaidėme, taip, vėl žaidėme, daugiau nieko ir neveikiam tik žaidžiame ir dar rytoj pramogausim, kas gali būti geriau.  Na tai nebuvo pilnai žaidimas, mums reikėjo į gautus lapus su visų vardais ir pavardėmis susirinkti informaciją iš kurios šalies atvykęs, kokie hobiai ir dar paprašyti autografo. Nors tai ir sukėlė šiokio tokio sumišimo, nes juk visiems teks pasisveikinti, apklausinėti, paprašyti parašo ir ieškoti kitų, su kuriais dar nesusipažinai, tačiau toks susipažinimo būdas pasiteisino, nes mes ne tik sužinojome bendraklasių vardus, bet ir jų pomėgius, o kai žinai savuosius ir jie su kažkurio sutampa atsiranda bendrumų, o bendrumai artina. Kadangi mūsų klasėje, beje neminėjau, joje yra 36 mokiniai, dauguma vyrukai, net 24, tai ir dauguma pomėgių buvo susiję su sportu, o ypač su futbolu.  Kai kažkuriam prisiekusiam futbolininkui pasiūliau sukurti futbolo komandą jis į tai pažiūrėjo labai rimtai, tad žiūrėsim, kas čia bus iš jų.  Susipažinę tiek su taisyklėmis, tiek klasiokais  pamoką tęsėme priešpiečiais. Stalas buvo nukrautas bandelėmis, atsigerti galėjome rinktis tarp kavos ir arbatos. Pasistiprinę buvome  susipažindinti su rytojaus ir trečiadienio išvykos programa. Turėtų būti labai įdomu, juo labiau, kad patiems teks gaminti maistą, tvarkytis ir atlikti kitus komandinius darbus. Nors visas maistas bus nupirktas, vaikinukas, iš Latvijos, tikiuosi, kad neklystu, užklausė, ar alų reikia patiems atsivežti. O Jans‘as pasiteiravo „ O vyną geriate? Nes mes buvome planavę jo pirkti“ Visų akys staiga iššoko ant kaktos. Sakyčiau neblogai, vakarienė, vėlyvi pokalbiai vyks su taure vyno rankoje. Kas gali nuteikti geriau? :D Liko paskutinis pamokos tikslas, trumpa pirmosios dienos fotosesija, po kurios visi puikiai nusiteikią pajudėjome namo. Aš kaip visada važiavau dviračiu, tad buvau atsipalaidavusi, nes grįžtant minėti kalniukai jau nebe taip jaučiasi, ir jau kai pravažiavau savo gatvę, nes dar ruošiausi šiuo tuo aprūpinti šaldytuvą, užeidama į parduotuvę, netikėtai mane lenkė dviratininkas, ir tuo pačiu metu atvažiavo autobusas, taigi jis neapskaičiavęs tarpo tarp manęs ir autobuso vertėsi į mane. To pasekoje, labai nelietuviška, bet čia tinka labiausiai, šiuo metu esu su nemažu nubrozdinimu ir suplėšytais džinsais, bet gyva, o tai svarbiausia.  Pradžioje aišku išsigandau nežmoniškai, o ir eismo taisyklių nepaisantis dviratininkas neparodė jokio atsiprašymo ženklų, suprantu, gal ir jis išsigando, bet be: „Are you ok?“ daugiau iš jo nieko neišgirdau.  Štai taip praėjo diena ir ne bet kokia, o pirmadienis.  Dabar sėdžiu abi kojas užkėlus ant kėdės, nes šeimininkė uždėjo kompresą. ir geriu arbatą, nes daugiau šiuo metu nesu pajėgi daryti.  Gerai, kai gyveni tarp tokių malonių žmonių, neįsivaizduoju kaip reikės jiems atsidėkoti.....

Nors Lietuvoje dviračių avarijos ir ne itin dažnas reiškinys, bet kad automobilių, tai tikrai. Saugokit save!

Dvyliktoji diena

Nors nelabai turiu ką pasakyti apie šiandien dieną, tačiau vis dėlto šį tą turiu. Sekmadienis prasidėjo labai anksti, lietus toliau tęsė savo darbą. Turbūt būsiu prisišnekėjusi, kai kalbėjau apie karščius Danijoje. Kadangi, kaip jau minėjau, akutės prasimerkė labai anksti, tai 7 valandą jau buvau pirmajame darbe. Iš tiesų pavargau, keturios valandos siurbimo, plovimo, valymo ir panašiai praėjo greitai, tačiau nuovargis vis dėlto pasijuto, bet juk už tai mokami pinigai, taigi nereikia čia skųstis. O kas paskui? Ogi nieko, kavos ir arbatos gėrimas, knygos skaitymas, grojimas pianinu, bei SMUIKU (taip taip, mažylė groja smuiku, nors to nekenčia, taigi dažniausiai jis guli giliai kampe, o  kas man tada belieka – tik pasinaudoti proga), valgau ir šiaip slankioju iš kampo į kampą, besiruošdama ateinančiai darbo savaitei, tikiuosi dabar tikrai, nors nuo trečiadienio vėl turbūt būsiu laisva kaip paukštis, tačiau kol kas niekas dar nėra iki galo aišku, tad geriau neprisikalbėti, paskui vėl sekmadienį pasakosiu kaip pavargau. Nors turbūt pasiskųsti yra lietuvių bruožas, tad  nepykit, jeigu kartas nuo karto pasirodys čia kokių: „Pavargau“, „buvo sunki savaitė“, „greičiau baigtųsi ta diena, jau pavargau“, „dar dvi dienos ir prasidės savaitgalis, kurio taip laukiu, nes jaučiuosi visiškai išsunkta“ ir pan.

Tiek žinių, o jūs, mielieji, nepamirškit, jog jau kitą savaitę prasideda lietingasis metų laikas, tad kol dar yra laiko pasinaudokite likusiomis vasaros dienomis, nes ji ateis tik po metų.  Pasakiau tai tarsi niekas nežinotų, na bet, suprantate, kai vasarą pakeičia ruduo, kažkas ir pačiuose mumyse pasikeičia, tad reikia naudotis kiekviena proga iki to pasikeitimo. Nesakau, kad tas pasikeitimas į blogą, jis toks savitas. Pridaugžodžiavau aš čia užtektinai, dabar jūsų eilė.

Sėkmės!

Vienuoliktoji diena

 Šiandien ruošiausi nieko nerašyti, nevarginti jūsų savo ilgais rašiniais,tačiau kadangi šiek tiek apsitvarkiau kambarį, dabar jis jau panašesnis į gyvenamą vietą, o ne tik skirtas miegoti, tai dalinuosi su jumis įsikūrimo nuotraukomis.

Na gerai ir šiek tiek apie šiandieną:)

Savaitgalį viskas sulėtėja, jaučiasi tokia ramuma, nors tuo pačiu ir laukimas. O aš šiandien kaip reikiant apeinu parduotuves. Pradedam turgumi, iš kurio grįžtame su kokiais penkiais maišais, pilnais šviežių EKOLOGIŠKŲ (čia jie dėl šito žodžio išprotėję) daržovių bei vaisių. Vėliau vykstam į kitas prekybos vietas: Super Brungsen, nes tik čia yra ryžių pieno, mergaičiukė alergiška karvės pienui. Vėliau į Netto, nes čia nors ir tvarkos ne itin daug, bet už tai viskas ganėtinai pigu, tačiau tai nereiškia, kad pigiau negu Lietuvoje. Taigi džiaukitės, kad gyvenat lietaus šalyje, kur maistas tikrai pigesnis nei Danijoje, o atlyginimų temos geriau neliečiam, čia jau kiekvieno skirtinga nuomonė, o ginčytis tikrai nenoriu, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Beje apie lietų, šiandien atsikėlus švietė saulutė, tačiau išėjus iš paskutinės suplanuotos apsipirkimo vietos pradėjo taip pliaupt ir iki šiol nesiruošia liautis. Kaip suprantate, apsipirkimas baigėsi  išprausimu, tikiuosi tai į naudą, gal paaugsiu :D. O vėliau dar nuvažiavome iki mokyklos, kurioje ruošiuosi šiek tiek padirbėti, nors pradžiai turbūt pasavanoriauti, nes CPR numeris dar ne greitai, manau, atkeliaus, bet ir tai gerai, bent turėsiu ką veikti... Prisiminiau, šiandien ruošiuosi mano mieluosius skaitytojus pavaišinti virtualiu rabarbarų pyragu, labai pamėgtu mano lietuviškosios šeimos, o dabar ragaujamu jau ir daniškosios. Laukia šiandien visas vaikų vakarėlis, o pyragai tokiu metu geriausias pasirinkimas, norint ir palepinti ir pamaitinti mažuosius...

Skanaus!! 

Dešimtoji diena

Taigi, šiandien mano ta lauktoji ir išlauktoji diena. Pagaliau prasidėjo mano studijos. Na gerai gal aš kiek ir padauginau. Šiandien dar tik pirmasis pasisveikinimas su studijomis.

Atsikeliu, kaip visada anksti, tad ką čia besivartysi lovoje, jeigu laukia tokia diena. Greitai pavalgau, susidedu daiktus, kurių reikės ir kurių, greičiausiai nereikės, bet dėl visa ko. Dar niekada nebuvau su dviračiu važiavusi mūvėdama aukštakulnius, taigi šiek tiek jaudinausi, kaip čia viskas pavyks, bet viskas buvo puiku, išskyrus jau minėtus kalnelius, pakalnes.... Atvykstu, nors ir labai stengiausi išvykti kuo vėliau, per anksti, tačiau žmonių jau užtektinai. Didelė maišalynė. Įėjusi pastebiu daug daug pridėtų kortelių su vardais ir pavardėmis. Kaip suprantu reikia ir savo vardą susirasti, kol ieškau savosios kortelės susitinku su vienais lietuviais, kitais. Pasidaro baisu, nes vos ne visi aplinkui kalba lietuvių kalba, šiek tiek pasimetu, na bet kad jau taip tai tebūnie.  Judu tolyn, ten vėlgi didžiulis sujudimas, šį kartą visi susirūpinę savo grupės numeriu, po kelių pribėgimų pagaliau ir aš savąjį randu. Šiandien priklausysiu „Team 1“. Prasideda renginys. Kaip ir dera pirmasis pasisako akademijos vadovas. Jo kalba pasirodo keista ir gal net kiek nekompetentinga, nekalbu apie pačią kalbos prasmę, daugiau apie tai kaip jis taria, atrodytų, dar pirmoje klasėje išmoktus, angliškus žodžius. Be abejonės toks jo tarimas susilaukia studentų kritikos, pasigirsta švilpimas, juokas ir pan. Bet net ir man pačiai atrodo šiek tiek keistai, kai vadovas vietoj fenk ju  taria– senk ju. Pradedu galvoti, kur gi tie puikiai kalbantys dėstytojai ,apie kuriuos tiek daug šnekama. Tačiau mano abejones greitai išsisklaido, kai prasideda kitas pranešimas apie laimingiausią šalį? Kažin kas čia per šalis??? Šio pranešėjo anglų kalbai jau nebeturiu ką prikišti, nors dėl jo gergždžiančio balso kai kas pasigirsta ir ne taip kaip reikėtų, bet ką čia aš, didžioji anglistė, kritikuoju, iš tokių tik pasijuokti galima. Pristatymui prasidėjus lentoje pasirodo vestuvių nuotrauka. Be abejonės mums viską paaiškina, nors jam apie 60 metukų, tačiau susituokė tik prieš dvi savaites. Nuaidi iškilmingi plojimai. Šypsena jau iki ausų, tačiau toliau tęsia pasakojimą apie savo laimę, šį kartą jau ir įtraukdamas studentus. „ Kiek čia lietuvių???“-pasigirsta klausimas ir pakyla galybė rankų, na ne pusė, bet netoli to. Toliau tęsia vardydamas kitas valstybes. Taigi lietuvių čia dauguma, tiesiog neįtikėtina. Bet be lietuvių taip pat daug bulgarų, rumunų, lenkų, latvių, estų, bei kitų tautybių. Po šio pranešimo, gerai jau nebeprisimenu, nes jų buvo daug, prasideda komandiniai žaidimai, tad pajudame į klases. O kokie gi tie žaidimai. Pasakyk savo vardą, tada žodį su pirmąja tavo vardo raide. Kitas turi pakartoti tavo vardą, tą žodį ir pasakyti savo. Nu žodžiu tikra susipažinimo žaidimų klasika, tačiau kai grupėje virš 30 žmonių, tai pasidaro net kiek sudėtinga, ypač kai vardai daugumos net negirdėti, kai kurie net keliantys juoką. Norit pavyzdžių?? Būtinai. Pvz: (rašysiu, kaip išgirdau, nes kaip rašosi, net neįsivaizduoju) Čenga, Chuje, Sildan, Smiorm. Žodžiu tokių perliukų užtektinai, tad ir liežuvį tenka nemažai palaužyti. Baigę pradedame nagrinėti akademijos sugalvotus penkis žodžius iš F raidės: foxus, friendly, flexible, fun, fast. Kuris gi iš jų svarbiausias ir kodėl? Prasideda diskusijos, dauguma pasisako už fun, mes už friendly, o paskutinioji grupė geriausiai atšauna: „Kam tas fast? Dar reikėjo vieno žodžio?“ Vadovė tada paklausia, ką jie siūlytų vietoj fast, o jie atsakymą jau tarsi pasiruošę: „Fresh“. Sutinku ir aš su jais. Po  užsiėmimų grįžtame į valgyklą, kur mūsų jau laukia priešpiečiai, sumuštiniai, pasirinktinai su tunu, vištiena arba kumpiu. Be abejonės atskirai vegetariškas patiekalas. O atsigerti, rinkis ko nori: nuo fantos iki schwepso. Nemažai, manau mes akademijai kainuojam už tokius valgius, o juk dar po visko laukia pietūs. Taigi pasistiprinę grįžtame prie grupinio darbo. Keliaujame į Mėnulį. Tačiau kažkas sugenda ir dėl to reikia nukeliauti 200 mylių pėstute. „Nemažai, taip?“ klausia pranešėja .Liko tik 15 daiktų, kuriuos reikia sunumeruoti nuo svarbiausio iki nesvarbiausio (gal net neveikiančio Mėnulyje). Pradžioje savarankiškai, vėliau kartu su grupe. Tai išgirdusi šiek tiek nusimenu, nes žaidimas žaistas ne kartą tiek ISM, tiek gimnazijoje, tiek kituose jaunimo susitikimuose. Bet ką padarysi. Koks gi šio žaidimo moralas? Rezultatai dažniausiai būna geresni dirbant grupėje, o ne individualiai. Visa kita prabėga labai greitai. Mokomės dainuoti  daniškas dainas, klausomės informacijos dėl jau minėto CPR numerio ir pan. 15 valandą jaučiuosi tiesiog išsekus, tad nors dar laukia pietūs, tačiau jų nebelaukiu. Štai tokia ta pirmoji studijų diena.

Galvojat, kokia gi ji atsiskyrėlė, su niekuo nesusipažįsta, visur viena? Oi ne, susipažinimų pastarąsias savaites visa gausybė, tiesiog nenorėdama paliesti naujųjų pažįstamų  asmeniškumų, ypač kai jie yra lietuviai, stengiuosi šią temą tarsi praleisti, neįsižeiskite mieli skaitytojai. Na gerai papasakosiu apie vieną bulgarą. Susipažinome mes šiandien ir šiaip į jį gal ir būčiau neatkreipus dėmesio, bet  jo pasakymas,  jog jį laimingu daro pinigai, mane tiesiog sukrėtė. Kažkaip niekada nebuvau susidūrusi su tokiais materialistais, tam man tai išgirdus tiesiog ištiko šokas.  Pasirodo ir tokių žmonių yra Žemėje. 

Tiek tų žinių, nuo rugsėjo 10 pradedu mokytis danų kalbos, jau oficialiai, tad gal ir jus pamokysiu :)

Devintoji diena

Labas rytas, pasauli! Labas rytas, Saule! Štai taip prasideda mano diena.  Nuotaika puiki, skambanti muzika dar puikesnė.  (ačiū D už ją.) Šis kūrinys, kaip tik šiam rytui pasirodo ypatingai tinkamas. http://www.youtube.com/watch?v=-tw0qL8D5O4 O kodėl gi aš šiandien tokios geros nuotaikos? Papasakosiu, kur aš dėsiuosi. Taigi, vakar labai smagiai pavakarojom su šeimos drauge. Po vakarienės išėjome į ledainę, vėliau atsisėdę valgėme ledus ir grožėjomės šiltu vakaru, bei besileidžiančia Saule. Tokie pasisėdėjimai argi neįkvepia gerai nuotaikai? Bet tai dar ne viskas. Grįžę, nors ir vėlokai, vis dėlto susiruošėme pasižiūrėti filmą. Sekmadienį pirktas DVD „Shall we dance? jau seniai laukė išbandymo, o šis vakaras buvo jam kaip tik. O kaip gi gali būti filmas neįdomus, jeigu jis apie šokį, juk taip nebūna, bent jau mano asmenine nuomone. Aš aišku dažniausiai žiūrėdama tokius filmus šoku kartu, bet gi nesinori pasirodyti iš karto tokiai išsišokančiai, susitvardžiau. Bet filmas buvo nuostabus, nors kaip supratau, po dešimties minučių žiūrėjimo, jau matytas. Pavargusi greitai griuvau į lovą ir čiūčia liūlia vaikeli, užmigau iš karto.  Tad po tokio saldaus miego ir atsikėlusi jaučiuosi puikiai. Pasidarau pusryčius, klest į fotelį ir Augmantė pasineria į paskutinius knygos puslapius. Taip aš jau ją perskaičiau ir tikrai visiems rekomenduoju.  Kai knyga perskaityta, šiek tiek reikia ir ką nors paveikti. Susiruošiu patvarkyti namus, bet kur tau. Pasigirsta durų skambutis. Aš kaip išmokyta paspaudžiu mygtuką, kad įleisčiau svečią į laiptinę. Tačiau atsidariusi duris negirdžiu jokių žingsnių, už tai pasigirsta mano telefono garsas. Šeimininkė, prašo, kad atidaryčiau svečiui (sugedo indaplovė) duris, paaiškinu, jog turėtų įeiti, bet neateina. Tada pataria nulipti iki apačios ir pačiai įsileisti. Taip ir padarau. Duris atsidariusi dairausi, nieko laukiančio nėra ir tik po keleto akimirkų pastebiu Miele autobusiuką bei žmogelį laukiantį prie jo. Mane pamatęs ateina su visais įrankiais ir pasisveikina. Aš iš karto paaiškinu, kad nesuprantu daniškai, o jis kuo ramiausiai toliau su manimi šneka angliškai. Va taip va. Santechnikas laisvai kalba angliškai, tai mane tikrai nustebina. Tačiau nesileidžiu į kalbas, leidžiu dirbti. Po kokių penkiolikos minučių viskas pataisyta. Pagaliau jau galiu tvarkytis, ką ir darau.

Ką vėliau veikiau būtinai papasakosiu, bet gal rytoj... Tiesiog nebeturiu laiko pasidalinti su jumis įspūdžiais, o taip jaudinausi dėl „tuščios“ savaitės. Saldžių sapnų, mielieji

Aštuntoji diena

Šiandien pagaliau be jokių trukdžių pasiekiu Business Academy Aarhus. Pati kelionė pasirodo juokingai paprasta: kartą į dešinę, pervažiuoju gatvę, tada į kairę, tiesiai tiesiai, ir vėl į dešinę. Atvykusi ne iš karto susigaudau kaip čia kas, kur eiti, nes panašių pastatų gal koki aštuoni, taigi visas miestelis. Užeinu ten, kur duris puošia iškaba: Erhvervsakademi Aarhus, tai daniškas manosios mokymo įstaigos pavadinimas. Viskas labai modernu, tvarkinga, tačiau žmogaus nei vieno, išskyrus darbininką, tinkuojantį sienas. Suprantu, kad turbūt ne čia pataikiau. Nors ir nejauku darosi, kai einu taip be tikslo, tačiau žingsniuoju toliau. Paėjusi apie šimtą metrų pastebiu tokią pačią iškabą, tik kelis kartus didesnę. Nusprendžiu surizikuoti, juo labiau, kad pro duris išeina keletas studentų. Taigi atidariusi duris, pagaliau, išvystu akademijos valgyklą, su daugybe staliukų, o priešais duris daugybė skelbimų, bei kitokios informacijos...danų kalba. Nors daniškai skaityt dar tikrai nemoku, o suprast, kas ten parašyta irgi sunku,  vis dėlto pasiimu, nes informacijos daug ir, spėju, reikalingos. Kaip nors, juk turiu geriausią padėjėją -  google vertėją.  Beje dar nepapasakojau, kas gi man tame pirmame pastate labai krito į akį. Kabinetai pavadinti įvairių pasaulio miestų vardais: Paris, Sidney, London, New York ir daug kitų. Kaip gali nepatikti, kai paskaitos, tam tikra prasme,  vyksta Sidnėjuje, Paryžiuje, Berlyne ar Maskvoje. Išsiaiškinusi, kur gi turėsiu atvykti penktadienį, pajudu namo, bet čia jau visu gražumu pasireiškia Danijos orai – pradeda lyti. Dar prieš išvykdama iš namučių įsimečiau geltonas lietaus apsiaustą, tad visai blogai nesibaigia. Gal Lietuvoje jo ir neapsirengčiau, bet čia, Aarhuse, jis pasitarnauja kaip reikiant.  Su vėjeliu bei lietumi pasileidžiu nuo kalniuko. Bet negalvokit, kad vien nuo kalniuko taip ir važiuoju, uoj ne. Kelionė kaip tik pasirodo „įdomi“ dėl nuokalnes keičiančių įkalnių ir atvirkščiai. Pirmutinis dalykas, kurio griebiuosi grįžusi namo, vandens stiklinė. Turbūt niekas geriau negali atgaivinti, nei tyras vandenėlis.

Nuo pat pirmos dienos, kai čia atvažiavau, mane apžavėjo senoviški stalo įrankiai. Tik tiek, kad jie buvo labai ilgai nevalyti, tad palikti juos tokius negalėjau sau leisti.  Turbūt pasirodysiu išprotėjus, kad laisvu laiku šveičiu stalo įrankius, bet žinojimas, kaip jie pagražės, tiesiog mane skatino kuo greičiau imtis šio darbo. Pora valandų šveitimo ir įrankiai vėl buvo kaip nauji.  O kiek man laimės dėl to, vaje vaje. Dalinuosi ir su jumis šiuo grožiu. 

Savaitė

Savaitė, tiek dažniausiai trunka atostogos, o vėliau vėl grįžtama namo.  Man pradėjusi savaitė, reiškė naujo gyvenimo tarpsnio pradžią su nauji iššūkiais, gal kartais abejonėmis, bei kiekvieną dieną lydinčiomis naujovėmis.  Tad šią savaitę pasitinku jau ne kaip turistė, o kaip Aarhus‘o gyventoja, pasiryžusi ne tik daug pamatyti, bet ir palikti pėdsaką jame. 

Ryte skaniai pavalgiusi bei išgėrusi arbatos susiruošiu padirbėti buto labui, nes įvairūs trupiniai, dulkės ir kiti nemalonūs gyvenamų vietų palydovai jau buvo ganėtinai įgrisę. Kadangi esu viena, galiu verstis kaip noriu, tad turiu teisę ir tvarkyti namus. Pasiėmusi dulkių siurblį kruopščiai išsiurbiu grindis. Atlikusi namų ruošos darbus, (iš tiesų pagaliau jaučiuosi kaip namuose :D), grįžtu vėl prie sielai malonių dalykų, t.y. knygos skaitymo. Įdomu kokią knygą skaitau? Būtinai pasakysiu. Tai Kolina Makalou knyga „Erškėčių paukščiai“, pavadinimas ne itin iškalbingas, tad užbėgsiu už akių ir išduosiu, jog tai knyga apie vieną didelį ūkį Australijoje, na ir.... kunigo meilę merginai. Istorijos pabaigos nepapasakosiu, nes dar ir pati jos nežinau. Tikiuosi jog sudominau, o jei ne tai jau jūsų reikalas. Ieškokitės savam skoniui tinkančių knygų, o man ir ši labai patinka. Todėl lekiu skaityti....

Vis dėlto šiandien dar turiu kitų planų, taigi atsidėti vien knygos skaitymui negaliu. Šiandien dar laukia kelionė į Business Academy Aarhus. Taigi išsiruošiu į kelionę, be žemėlapio, tik su gatvių pavadinimais, kur turiu pasukti. Toks žinių šaltinis mane apvilia ir jau kai pamatau jog iki Aarhuso, ženklas rodo, 7 km, kai mano reikia tik 4 km, pradedu abejoti savo špargalkės tikslumu. Tenka grįžti. Grįžusi įsijungiu google map, ir tik dabar pastebiu, kad neužsirašiau vienos gatvės, todėl iš karto ieškojau trečiosios, o jos be abejonės niekur nebuvo matyti. Pasijutau iš tiesų kvailai, bet gal tik geriau išėjo, nes pasivažinėti pasivažinėjau kaip reikiant, laikas irgi greitai prabėgo, o jo aš dabar turiu kol kas....... per daug:D Tam kad mano kelionė visai nebūtų beviltiška dar užsuku į parduotuvę ir kaip reikiant apsiperku – savaitei, bent taip tikiuosiJ Pardavėjui tiesiama 100 kronų kupiūra pasirodo per menka, todėl išsitraukiu dar 50. Taigi mano planai, apsipirkti už 100 kronų, greitai sudūžta, o čekis rodo 147,60 kronų. Ką gi aš už tiek perku? Salotų, morkų, brokolio galvą, sūrio (beje čia jo kainos net labai kandžiojasi), mėsos gabaliuką, pomidorų, spageti, paprastų makaronų, miltų, cukiniją, arbatos bei skalbimo miltelių. Bent jau skani pica tikiuosi, kad išeis:D

O jūs, mielieji, irgi nepamirškit, kad maistas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, pasidarykit ką nors skanaus vakarienei ir lėtai, pasigardžiuodami (jokiu būdu ne prie televizoriaus) patirkit tą malonumą. Iki rytojaus, tikiuosi, tad rytoj  galėsiu ką nors daugiau papasakot apie akademiją. 

Šeštoji diena

Daugelis turbūt pasakytų, jog pirmadienis – tai nauja pradžia, sunki diena po savaitgalio ar panašiai. Bet man savaitgalis vis dar tęsiasi, nors ir man nelabai to norintJ Tačiau mokiniams Danijoje šiandien tikrai nauja pradžia – vėl prasideda mokslo metai. Taigi nuo pat ryto namai skamba nuo įtampos pilnų balsų, visi skuba, lekia. Juk tai reiškia vėl grįžimą į dešimt mėnesių truksiančią rutiną, su trumpais stabtelėjimais lapkriti, gruodį, balandį. Tačiau tai nėra lietuviška mokykla su kasdienine formulių, tekstų, skaičiavimų gausa. Danijos švietimo sistema sukurta komandinio darbo principu, nes mokiniai yra ruošiami darbui didelėse bendrovėse, kur viskas vyksta grupėse ir rezultatas priklauso, nuo to kaip komanda sugebės pasiskirstyti darbus ir juos įvykdyti. Manau, toks mokinių švietimas  ateičiai yra labai naudingas. Beje, pastebėjimas, mokyklose iki devintos klasės nerašomi pažymiai. Skirtumų yra, ir gana nemažų.

O mano diena slenka prie kompiuterio. Padariusi vienus darbus (dėka mamytės), imuosi kitų. Tikrai negaliu skųstis, nes ir oras geras ir nuotaika gera, kaip ir viskas labai gerai, bet kaip mokiniai pradeda laukt Rugsėjo 1-sios, taip ir aš nekantrauju, belaukdama pirmosios studijų dienos. Taip smalsu darosi pagalvojus, kaip ten viskas vyks, kaip mokysimės, kokius projektus kursim ir panašiai. Tad laukiu penktadienio, dar nepasibaigus pirmadieniuiJ Be to, kadangi šaldytuvas parvyks tik šiandien (anas sugedo) tai ir apsipirkti, kol kas neskubu, o jau taip užsimaniau pieno su musli...

Geros darbo savaitės, mielieji!

Penktoji diena

Penktoji diena prasidėjo ne visai kaip aš norėčiau. Kadangi kitą savaitę gyvensiu viena, šeimininkė suskubo ieškoti man draugų, pažįstamų ir pan. Žodžiu, kad nebūčiau visai viena. Šiuos jos siūlymus dar priėmiau su šypsena, nors nepažįstamų žmonių piršti į draugus kol kas tikrai nereikia. Visai kas kita juos pačiai susirasti. Nors atlaikiau šiuos įkalbinėjimus, tačiau pasakojimai, kaip jos dukrai po trijų dienų būnant vienai Kopenhagoje buvo blogai, jau man buvo per daug. Vėl mano smegenėles okupavo mintys apie Lietuvą, draugus, šeimą ir visus kitus brangius žmones. Nors šios mintys buvo nuvytos dar pirmąją dieną, šiandien jų buvo vėl nemažai. Tad kai buvau užklausta, ar noriu važiuot pas šeimininkės draugę ir kartu pasimaudyt, sutikau iš karto. Su šiokiu tokiu virpuliuku (važiuosiu neaišku pas ką, neaišku su kokiais tikslais ir pan.), bet vis dėlto pasiryžau, nes tokios kelionės labai praverčia norint šiek tiek „prasiblaivyti“. Kadangi gyvenu (pasigirsiu :D) centre, tad dar užsukome į šiandien veikiantį blusturgį. Turbūt visiems suprantamas jausmas, kai prie kokio nors daikto arčiau priėjus susminga pardavėjo žvilgsnis ir klausimas: gal ko norėtumėte?“ . Kadangi šių žvilgsnių atlaikiau jau daugybę pradedu aiškintis kaip reikėtų atsisakyti. Klausiu šeimininkės ar galima būtų sakyti: „Nej, tak“ . Ji nusišypso ir patikina mane, jog toks pasakymas būtų visiškai teisingas. Nuo šiol šie žvilgsniai manęs nebegąsdina, nes nuraminami gana greitai: „Ne, ačiū“. Aišku negaliu sakyti, jog turguje nėra gražių dalykų, be abejonės yra, tai ir senovinės lėkštės, sidabriniai šaukšteliai, gausybė drabužių, batų (vieni, galvojau, puikiai tiktų ir patiktų broliui, bet pasižiūrėjus į dydį vis dėlto teko nusivilti – 49), suvenyrų, žaislų, aksesuarų, baldų ir dar daug kito, bet kol kas stengiuosi neišlaidauti. Apėję turgų, pajudame prie jūros. Ilgas kelias, karštis taip išvargina, kad net aš nusiteikiu šiandien išsimaudyti. Žmonių kaip Palangoje, net ir šeimininkė stebisi, niekada nemačiusi tokio kiekio. Bet grįžkime prie maudymosi. Aš iš tiesų išsimaudau ir nors pirmi žingsniai akmenuotu  dugnu nemalonūs tiek pėdoms tiek visam kūnui, nes jis visas pašiurpsta, vėliau pasidaro visai malonu. Šiek tiek paplaukiojusi, grįžtu prie mūsų dislokacijos vietos, sugebu net numigti. Atsikėlusi negaliu patikėti, jog kojas puošia ryškus raudonis. Danijoje sugebu nudegti, suvokiat tai?! Po dar geros valandos pajudame link draugės namų, o jos ten nei kvapo. Kas mums belieka, tik grįžti namo.  Parsirandu šlapia, išvargus, bet laiminga, nes diena pralekia nejučia. Štai tokias dienas aš mėgstu. Tad ir kitiems neseniai atkeliavusiems į naują šalį ir kol kas neturintiems per daug pažinčių siūlyčiau nelindėti savo kambarėlyje, kartais ir to reikia, o kažką veikti, daryti, žodžiu kažkuo užsiimti. Gal ir nelabai dar galiu patarinėti ( 5 dienos :DDDD), bet jei kam tai bus naudingas, tai labai džiausiuosi. Tai tiek mielieji šiandien. Baigiasi savaitgalis, prasideda - niekas, bent jau man, nes iki mokslų dar savaitė, bet kaip nors. Kas man belieka, tik laukti.

Ketvirtoji diena

Šeštadienis prasideda, vėl su kava, laikraščiais bei knygomis, lovoje. Ten rasta informacija įkvepia po truputį pradėti mokytis danų kalbos. Atsivežti danų kalbos pokalbiai ir žodynėlis labai praverčia. Dar kartą įsitikinu, kad tai gryna vokiečių ir anglų kalbų maišalynė, gal su kiek kitokiu tarimu ar rašyba. Pusryčiams ragaujame daniškų pusrytinių bandelių, tai sluoksniuotos tešlos bandelės su aguonomis. Skonis iš tiesų puikus, o jei su nutela ar medumi, tada jau dieviškasJ. Po pusryčių pajudame į turgų, o jis, galiu pasakyti, labai panašus į mūsiškį,  gal šiek tiek daugiau švaros ir žodžių: ekologiška. Kadangi šaldytuvas sugedęs, o vakare laukia visos šeimos susitikimas, sugalvoti, ką pagaminti, tampą tikru išbandymu. Kartu su šeimininke pasitarę nusprendžiame šiandien gaminti blynelius (nes likę nemažai kiaušinių, kuriuos reikia sunaudoti) su daržovių įdaru. Argi neskamba tai puikiai? Džiaugiuosi, jog čia gaminamas maistas beveik nesiskiria nuo to ką gaminau ir valgiau Lietuvoje, nebent pusryčiai su šviežiomis bandelėmis yra man naujiena, kuri turbūt visiems patiktų.

Gali skambėti neįtikimai, bet šiandien Aarhusas tiesiog skendi Saulės spinduliuose ir karšta, kaip ir mieloje gimtinėje, kurios jau pasiilgau. Pradėjus dieną su džinsais, vėliau juose pakeičia trumpi šortukas ir net su jais Saulėje karšta. Pagaliau išsiruošus į miestą netikėtai patenku į patį festivalio sūkurį. Daugybė jaunų žmonių, alus, juokas ir ........šiek tiek jau padauginusių. Tenka labai nemaloniai pasijusti, kai vienas juodukas prašyte prašo eiti su juo pašokti, tačiau alkoholio kvapas, sklindantis nuo jo, mane greitai atbaido. Todėl nors norėtųsi čia šiek tiek ilgiau pabūti tenka judėti toliau. Grįžtu namo visa šlapia. Ar galit patikėt? Čia Danijoje gali būti karšta. Rytoj, beje, žada dar karštesnį orą.  

Vestuvės šeštadienį dažnas reiškinys, taigi aš vien per savo langą pamačiau dvejas.

Tokios žinios iš Danijos. Ačiū, tiems kurie skaito ir domisi Danija.

Farvel mine venner J

Trečioji diena

Vaizdas pro langą

Prasideda trečioji diena labai ramiai. Miestas aptrauktas rūku, vyrauja tyla ir ramybė (neskaitant viršuje bėgiojančių vaikų). Kadangi šeimininkė savo darbus jau atliko, tai jau šiandien jai prasidėjo savaitgalis. Gerai tie ilgi savaitgaliai, ar ne? Taigi nors ir tikėjausi ankstyvo kėlimosi, vis dėlto  atsikeliu pirmoji, tačiau jau nebekartoju prieš penkerius metus, gyvenant Vokietijoje, darytos klaidos: nesijudinti iš lovos, kol neišgirstu kitų namiškių. Taigi atsikeliu. Vakar gautos knygutės apie gyvenimą ir darbą Danijoje labai praverčia. Kol jas skaitau ir kiti namų gyventojai pabunda. Tačiau aš rodytis neskubu, o ir gerai, kad taip padarau, nes kai pasirodau,  šeimininkė darosi sau kavą ir vėl lekia į lovą skaityti knygos. Žodžiu tikras relax. Kas man belieka: tik pasidaryti kavos ir grįžti į savo kambariuką, kol kas nelabai jaukų, bet su gražiu vaizdu per langą. Štai toks tas mano rytas.

O kad jau jis toks ramus, tai aš dar šį tą papasakosiu apie pačią Daniją. Pati, kai ką sužinojusi, labai nustebau. Taigi Danija yra karalystė, valdoma karalienės Margaret II. Šioje šalyje gyvena 5,5 milijonai gyventojų, tačiau nors ir sudaryta iš daugiau nei keturių šimtų salų, tačiau Lietuvai dydžiu nusileidžia – tik 43.000 kv.km. Danų kalba labai panaši į norvegų, jų net rašyba ta pati. Tai reiškia, kad išmokus danų arba norvegų kalbą gali puikiai įsilieti į gyvenimą abiejose šalyse.  Apie dviračius turbūt vis jau žinote, čia jais važinėjančių iš tiesų labai daug. Tai tiek apie Daniją.

Daniškas paplūdimys

Taigi ką aš veikiu vėliau... Einame į miestą apsipirkti. Kainos šį kartą jau nebegąsdina, nes įvairios smulkmenėlės, nedideli suvenyrai kainuoja tiek pat kiek ir Lietuvoje. Beje šeimininkė man paaiškina kodėl visa kita kainuoja brangiau negu Vokietijoje ar pas mus. Pas juos, pasirodo, PVM yra 25%, taip kad nėra ko stebėtis. Aišku nereikia užmiršti, jog ir atlyginimai pas juos vieni didžiausių pasaulyje, bent jau taip skaičiau knygoje. Taigi po parduotuvių grįžtame namo ir gaminame cinamonines bandeles (kas žinot, kas nežinot, bet gaminti maistą aš tiesiog dievinu). Taigi nors ir su šiokiomis tokiomis problemomis (pasirodo namuose visai nelikę cinamono, tad tenka tenkintis vaniliniu cukrumi), tačiau bandelės iškepa tikrai skanios. Šeimininkė man bando aiškinti, kad tai lyg ir daniškas kepinys, bet aš negaliu su ja sutikti, nes tokios bandelės pas mus Lietuvoje gana dažnas svečias prie arbatos ar kavos. Taigi užkandę ir atsigėrę pajudame prie jūros. Gyventi prie jos iš tiesų didelis džiaugsmas. Nors plaukiojančių nemažai, tačiau man vien įkišus koją pasidaro šalta, taigi aš maudytis tikrai neketinu, tačiau pagaunu keletą gražių vaizdelių. 

Rask, kad nori....

Išėjus prasideda didieji nuotykiai. Pasiekiu uostą, apeinu jį. ICS nė kvapo. Grįžtu vėl prie jūros. Ten kur man reikėtų eiti – užtverta. Na ką judu toliau, apeinu didžiulį lanką, pasiekiu tarsi tą vietą, kurioje turėtų būti ICS, tačiau ten jokio užrašiuko, o ir gatvės numeris ne tas. Vėl grįžtu iš kur atėjus, beeidama sutinku vaikinuką taip pat su žemėlapiu. Kadangi einame visai prie pat, užkalbinu.  Pasirodo jis vengras, atvykęs studijuoti. Mano smalsumas tik didėja, klausiu kur studijuos. Atsakymas labai netikėtas – Business Academy Aarhus. Tai kaip gi nepaklausius apie specialybę... ir spėkite, mielieji,  kur gi ką jis studijuos???? Ogi  Financial Management and Services. Man lieka tik atsakinėti:  „me too, me too“. Kaip ir sakiau grįžtame iki uosto pradžios, ten irgi nei ženklo apie ICS. Nuotykiai nesibaigia. Jau beprarasdami viltį surasti, sutinkam dar vieną vengrę, o tada prasideda vengrų kalba, kurios, kaip suprantate, aš nei bum bum . Ką aš čia lauksiu, kol jie pakalbės, pasileidžiu dar nebandytu keliu, kaip vėliau suprantu tai nueinu į patį uosto terminalą, bet kai nebėra vilties, kas belieka. Ten irgi nėra.   Grįžtu jau į keletą kartų pabuvotą vietą. Kausiu žmonių, vienas nežino, kita nežino. Pagaliau paklausiu dar vieno bachūriuko, kuris yra anglas. Tai išgirdusi atsidūstu, bet jis priduria, sakyk, gal galėsiu padėti. Ir iš tiesų atsakymą jis žino, parodo į jau tris kartus praeitą pastatą. Padėkoju iš visos širdies ir skubu į nurodytą pastatą.  Įeinu, o ten vėl jokios iškabos, vėl kartoju savo: „Sorry, can I ask you something?“. Porelė nieko nežino, bet vis tiek einu. Ten sutinku dar vieną malonią moterį ir vėl užklausiu. Ji žino:  „Pakilk laiptais ir rasi“. Taigi užlipu tais laiptais ir vėl teiraujuosi. Pasirodo tos malonios moterys linkę suteikti visiškai klaidingą informaciją, nes pataikau net ne į tą pastatą, o vienu per arti. Ne nu galvoju: „Viskas jeigu ne ten, eisiu namo.“ Bet vis dėlto pasiseka, nes šį kartą jau randu ICS, nors ir ne  tuo adresu, bet ką čia juos supaisysi.  Prie registracijos laukia keli žmonės. Vienai mergaitei toliau kažką aiškina, ko aš negirdžiu, todėl grįžus klausiu (uoj tie mano klausimai :D), ką gi jei ten sakė. Dar nespėjus jai visko papasakoti prieina kita moteris ir klausia iš kur aš esu.  „Lithuanian“ atsakau ir pamatau tos mergaitės lūpose šypseną, pasirodo ji irgi lietuvaitė. Žodžiu, pasikalba dvi lietuvės angliškai. Vėliau gaunu krūvą lapų, kuriuos reikia užpildyti, vėl susitinku su vengrais. Kaip viskas užpildyta pajudu prie staliuko. Prie pirmojo viskas gerai, antrasis jau prisikabina, nes ten kur gyvenu, jam rodo, kad gyvena jau šeši žmonės. Bandau aiškinti, kad dukros išvykę, bet nepadeda. Taigi šeimininkė kažkurią dieną sulauks svečių, reikės jai užtvirtinti, kad gyvena tikrai tik ji, dukra ir aš. Tikiuosi tada jau bus viskas gerai, bet kaip sakė, tai gali užtrukti apie mėnesį, gal greičiau. Bet bent jau viską sužinau ir dar gaunu knygutę apie gyvenimą Danijoje. Laiminga išeinu namučių ir dar sutinku du lietuvius, nelinkėdama jiems mano lemties tiksliai paaiškinu kur eiti ir ką daryti. Tikiuosi jie pasiekė tikslą greičiau nei aš :D Tai tokia ta mano kelionėlė....

Dviračių šalis

Nauja diena - nauji iššūkiai

Tęsiu pasakojimą apie pirmąją dieną, nes ji buvo ilga ir labai turininga. Taigi po špinatų lazanijos, bei tolesnių pokalbių, jau ir kartu su šeimininkės dukra pajudame prie jūros. Nors ir ne Palangos gražusis smėliukas, tačiau pakrantė gana graži. Daugybė dviratininkų bei bėgikų. Iš tiesų dar niekada nebuvau mačiusi tiek daug bėgikų. Todėl jau matau save prisijungiančią prie šio būrio. Beje pokalbiai prie stalo nepraeina per niek, sužinau iš tiesų daug. Pasirodo Danijoje devintokai arba dešimtokai gyvena mokykloje tarsi internate, iš kurio grįžta į šeimą tik savaitgalį ir tai ne kiekvieną. Tie metai tarsi paruošia jaunuolius ateičiai, jau be tėvų. Vėliau pasisuka kalba apie kalnuose žūstančius žmones, bet nemanau, kad tai itin svarbu mano pasakojime, todėl šią pokalbio dalį nutylėsiu.

Išaušta naujas rytas, kupinas vėl naujų įspūdžių. Keliuosi, kaip ir visada anksti, tačiau geriausia yra tai, kad ir šeimininkė gana ankstyva, ar dėl to, kad dukrą reikia išleisti į užsiėmimus ar dėl kitų priežasčių. Tikiuosi, kad ir toliau rytas šiuose namuose prasidės gana anksti. Taigi pusryčiai, o po jų vėl įjungiamas kompiuteris. Facebook, Danijos lietuviai, Aarhuso lietuviai ir pan. Juk man verkiant reikia dviračio... Tačiau tada topteli mintis, jog kažin ar nebūtų pigiau ir geriau šią, labai reikalingą transporto priemonę, atsisiųsti iš Lietuvos, nes šeimininkės pasiūlyti nauji dviračiai, savo kaina manęs tikrai nesužavi.

Susižinojusi apie ICS (International Citizen Service) ieškau kelio, kaip iki ten patekti, kadangi darbo valandos labai ribotos. Vienur rašo, kad šiandien dirba nuo 13 iki 17 valandos, kitur nuo 15 iki 17 valandos. Rašydama dar nežinau, kaip man ten pasiseks. Pasiruošiu reikalingus dokumentus: pasą arba tapatybės kortelę, nuotrauką ir studijų patvirtinimą ir iškeliauju ieškoti.

Taigi prasideda kelionė. Vykstu autobusu, nors ir kaip nemėgstu šios susisiekimo priemones, bet kai į kitą šalį reikia nusigabenti savo visą užgyventa turtą, kitos galimybės tiesiog nelieka. Laikas bėga greitai, juo labiau, kad greičio rekordai tik auga. Kraupius avarijų vaizdus keičia gražūs kaimeliai, vėliau dirbami laukai, miestai...  Po ilgos kelionės, visa pikta ir pavargusi pasiekiu tikslą - Aarhus miestą. Ačiū Dievui, kad į šį miestą atvykstu jau žinodama savo gyvenamąją vietą, nes čia ja susirasti ypatingai sunku.  Tačiau džiaugtis nėra dėl ko, nes išsilaipinus lieku viena gatvėje su keturiais didžiuliais nešuliais, o nei namų, nei mobilusis šeimininkės telefonas neatsiliepia. Vis dėlto iš kelinto karto prisiskambinu, ir po keliolikos minučių sveikinuosi su malonia vokiete, gyvenančia Danijoje jau 25 metus. Vienas po kito užnešami visi lagaminai, krepšiai ir krepšeliai.  Ir pagaliau aš jau stoviu savo kambaryje, pro langą šviečia saulė, tarsi sakydama: „Augmante, viskas bus gerai”. Kol kaičiama kava, aš pradedu išsipakuoti. Spinta vis pilnėja ir štai po valandžiukės  lagaminai jau  tušti, o spintos pilnos. Beje apie baldus Danijoje. Nuomojamas kambarys dažniausiai būna visiškai tuščias ir tik didelių pastangų dėka, atvykus stoviu nevisai tuščiame kambaryje. Jame pūpso balta komoda, senoviška spinta ir du čiužiniai atstosiantys lova.  Kaip pradžiai, tai geriau ir būti negali. Įsikrausčius vėl prisimenu savo brangiuosius, todėl tuojau pat einu teirautis interneto. Nors ir su laidu, todėl teks dalintis su likusiais namo gyventojais, tačiau internetas veikia, o tai svarbiausia. Suskumbu naujausiais įspūdžiais pasidalinti su šeima. Vėliau išeiname pasivaikščioti, esu vedama patyrusios gidės, t.y. šeimininkės, todėl pamatau per pusdienį tiek, kad galva apsisuka, o kojos pasipuošia pūslėmis. Miestas tiesiog žavingas! Tos mažos gatvelės, raudonų plytų namai sukuria labai jaukia aplinka, o saulutė tik ir kviečia sustoti, pailsėti. Tai tiek šiam kartui, cituoju vieno protingo žmogaus žodžius: "Bus sunku, bet verta".

Sveiki, mielieji

Sveiki, blogo skaitytojai.  Tikiuosi, tokių atsiras:) Idėja, dalintis naujais potyriais ir atradimais, kilo, kai pradėjau domėtis būsimomis studijomis. Labai trūko informacijos apie patį studijavimą - studentavimą, gyvenimą čia Danijoje. Todėl likus kelioms savaitėms apmąsčiau šią idėją ir štai prieš jus mano blogas. Skaitykit, komentuokit, o aš stengsiuosi papasakoti, ką reiškia gyventi Danijoje, kokie čia žmonės, kaip iškęsti artimųjų ilgesį ir pan. Iki kitų susitikimų.