Ui kaip prisigyriau, kad man čia viskas sekasi, viskas įdomu, tai
vis dėlto mane lydėjusi sėkmė turėjo
kažkada baigtis, ir baigėsi, nors ir trumpam. Bet apie viską iš pradžių. Šiandien
pagaliau susipažinau su savo būsimais kursiokais. Ryte susirinkome visi,
nusiteikę naujiems įspūdžiams ir jų tikrai gavome užtektinai. Pradžioje
išklausėme įkvepiančios rektoriaus kalbos apie didžiavimąsi savimi, savo šalimi, mokykla
ir panašiai. Jau nebekreipiau dėmesio į jo „kitonišką“ akcentą, nes šis žmogus
kalbėjo labai įdomiai ir įtikinamai. Šį kartą visis tylėjo, kaip užsiūti.
Vėliau jau ne pirmus metus akademijoje besimokantys studentai padėjo pirmakursiams
rasti kelią į klases. Štai tada ir pamačiau savo būsimus suolo, projekto, o gal buto draugus, juk būstas čia didžiausia
problema. Prasidėjo pirmoji pamoka, vedama Jens‘o, mūsų klasės vadovo. Galiu pasakyti, jog tai tikra
rugsėjo 1-ios, auklėtojos vedamos, klasės valandėlės atitikmuo. Buvome
supažindinti su taisyklėmis, tvarkaraščiu, reikalingų knygų sąrašu ir pan. Beje
apie knygas, šiems mokslo metams
reikalinga literatūra atsieis apie 2000 kr. (1000 lt). Nemažai, ką??? Bet ką
darysi, juk mokytis iš kažko tai reikia. Viena mergina pasiūlė viską
nufotografuoti ir tada padauginti kitiems, tačiau, visada tas tačiau. Antrus metus besimokanti studentė prasitarė: „Knyga
600 puslapių, kas to imsis?“, o kita dar pridėjo: „Verslo teisės vadovėlio
autorius yra mūsų dėstytojas ir jis ADVOKATAS. Taigi tema greitai buvo baigta. Na,
o po to žaidėme, taip, vėl žaidėme, daugiau nieko ir neveikiam tik žaidžiame ir
dar rytoj pramogausim, kas gali būti geriau. Na tai nebuvo pilnai žaidimas, mums reikėjo į
gautus lapus su visų vardais ir pavardėmis susirinkti informaciją iš kurios
šalies atvykęs, kokie hobiai ir dar paprašyti autografo. Nors tai ir sukėlė
šiokio tokio sumišimo, nes juk visiems teks pasisveikinti, apklausinėti,
paprašyti parašo ir ieškoti kitų, su kuriais dar nesusipažinai, tačiau toks
susipažinimo būdas pasiteisino, nes mes ne tik sužinojome bendraklasių vardus,
bet ir jų pomėgius, o kai žinai savuosius ir jie su kažkurio sutampa atsiranda
bendrumų, o bendrumai artina. Kadangi mūsų klasėje, beje neminėjau, joje yra 36
mokiniai, dauguma vyrukai, net 24, tai ir dauguma pomėgių buvo susiję su
sportu, o ypač su futbolu. Kai kažkuriam
prisiekusiam futbolininkui pasiūliau sukurti futbolo komandą jis į tai
pažiūrėjo labai rimtai, tad žiūrėsim, kas čia bus iš jų. Susipažinę tiek su taisyklėmis, tiek
klasiokais pamoką tęsėme priešpiečiais.
Stalas buvo nukrautas bandelėmis, atsigerti galėjome rinktis tarp kavos ir arbatos.
Pasistiprinę buvome susipažindinti su
rytojaus ir trečiadienio išvykos programa. Turėtų būti labai įdomu, juo labiau,
kad patiems teks gaminti maistą, tvarkytis ir atlikti kitus komandinius darbus.
Nors visas maistas bus nupirktas, vaikinukas, iš Latvijos, tikiuosi, kad
neklystu, užklausė, ar alų reikia patiems atsivežti. O Jans‘as pasiteiravo „ O
vyną geriate? Nes mes buvome planavę jo pirkti“ Visų akys staiga iššoko ant
kaktos. Sakyčiau neblogai, vakarienė, vėlyvi pokalbiai vyks su taure vyno
rankoje. Kas gali nuteikti geriau? :D Liko paskutinis pamokos tikslas, trumpa pirmosios
dienos fotosesija, po kurios visi puikiai nusiteikią pajudėjome namo. Aš kaip
visada važiavau dviračiu, tad buvau atsipalaidavusi, nes grįžtant minėti
kalniukai jau nebe taip jaučiasi, ir jau kai pravažiavau savo gatvę, nes dar
ruošiausi šiuo tuo aprūpinti šaldytuvą, užeidama į parduotuvę, netikėtai mane
lenkė dviratininkas, ir tuo pačiu metu atvažiavo autobusas, taigi jis
neapskaičiavęs tarpo tarp manęs ir autobuso vertėsi į mane. To pasekoje, labai
nelietuviška, bet čia tinka labiausiai, šiuo metu esu su nemažu nubrozdinimu ir
suplėšytais džinsais, bet gyva, o tai svarbiausia. Pradžioje aišku išsigandau nežmoniškai, o ir
eismo taisyklių nepaisantis dviratininkas neparodė jokio atsiprašymo ženklų,
suprantu, gal ir jis išsigando, bet be: „Are you ok?“ daugiau iš jo nieko
neišgirdau. Štai taip praėjo diena ir ne
bet kokia, o pirmadienis. Dabar sėdžiu
abi kojas užkėlus ant kėdės, nes šeimininkė uždėjo kompresą. ir geriu arbatą,
nes daugiau šiuo metu nesu pajėgi daryti. Gerai, kai gyveni tarp tokių malonių žmonių,
neįsivaizduoju kaip reikės jiems atsidėkoti.....
Nors Lietuvoje dviračių avarijos ir ne itin dažnas reiškinys, bet
kad automobilių, tai tikrai. Saugokit save!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą