Šiandien pagaliau be jokių trukdžių pasiekiu Business
Academy Aarhus. Pati kelionė pasirodo juokingai paprasta: kartą į dešinę,
pervažiuoju gatvę, tada į kairę, tiesiai tiesiai, ir vėl į dešinę. Atvykusi ne
iš karto susigaudau kaip čia kas, kur eiti, nes panašių pastatų gal koki
aštuoni, taigi visas miestelis. Užeinu ten, kur duris puošia iškaba:
Erhvervsakademi Aarhus, tai daniškas manosios mokymo įstaigos pavadinimas.
Viskas labai modernu, tvarkinga, tačiau žmogaus nei vieno, išskyrus darbininką,
tinkuojantį sienas. Suprantu, kad turbūt ne čia pataikiau. Nors ir nejauku
darosi, kai einu taip be tikslo, tačiau žingsniuoju toliau. Paėjusi apie šimtą
metrų pastebiu tokią pačią iškabą, tik kelis kartus didesnę. Nusprendžiu
surizikuoti, juo labiau, kad pro duris išeina keletas studentų. Taigi
atidariusi duris, pagaliau, išvystu akademijos valgyklą, su daugybe staliukų, o
priešais duris daugybė skelbimų, bei kitokios informacijos...danų kalba. Nors
daniškai skaityt dar tikrai nemoku, o suprast, kas ten parašyta irgi
sunku, vis dėlto pasiimu, nes
informacijos daug ir, spėju, reikalingos. Kaip nors, juk turiu geriausią
padėjėją - google vertėją. Beje dar nepapasakojau, kas gi man tame
pirmame pastate labai krito į akį. Kabinetai pavadinti įvairių pasaulio miestų
vardais: Paris, Sidney, London, New York ir daug kitų. Kaip gali nepatikti, kai
paskaitos, tam tikra prasme, vyksta
Sidnėjuje, Paryžiuje, Berlyne ar Maskvoje. Išsiaiškinusi, kur gi turėsiu
atvykti penktadienį, pajudu namo, bet čia jau visu gražumu pasireiškia Danijos
orai – pradeda lyti. Dar prieš išvykdama iš namučių įsimečiau geltonas lietaus
apsiaustą, tad visai blogai nesibaigia. Gal Lietuvoje jo ir neapsirengčiau, bet
čia, Aarhuse, jis pasitarnauja kaip reikiant.
Su vėjeliu bei lietumi pasileidžiu nuo kalniuko. Bet negalvokit, kad
vien nuo kalniuko taip ir važiuoju, uoj ne. Kelionė kaip tik pasirodo „įdomi“
dėl nuokalnes keičiančių įkalnių ir atvirkščiai. Pirmutinis dalykas, kurio
griebiuosi grįžusi namo, vandens stiklinė. Turbūt niekas geriau negali
atgaivinti, nei tyras vandenėlis.
Nuo pat pirmos dienos, kai čia atvažiavau, mane apžavėjo
senoviški stalo įrankiai. Tik tiek, kad jie buvo labai ilgai nevalyti, tad palikti
juos tokius negalėjau sau leisti. Turbūt
pasirodysiu išprotėjus, kad laisvu laiku šveičiu stalo įrankius, bet žinojimas,
kaip jie pagražės, tiesiog mane skatino kuo greičiau imtis šio darbo. Pora
valandų šveitimo ir įrankiai vėl buvo kaip nauji. O kiek man laimės dėl to, vaje vaje. Dalinuosi ir su jumis šiuo grožiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą