Penktoji diena

Penktoji diena prasidėjo ne visai kaip aš norėčiau. Kadangi kitą savaitę gyvensiu viena, šeimininkė suskubo ieškoti man draugų, pažįstamų ir pan. Žodžiu, kad nebūčiau visai viena. Šiuos jos siūlymus dar priėmiau su šypsena, nors nepažįstamų žmonių piršti į draugus kol kas tikrai nereikia. Visai kas kita juos pačiai susirasti. Nors atlaikiau šiuos įkalbinėjimus, tačiau pasakojimai, kaip jos dukrai po trijų dienų būnant vienai Kopenhagoje buvo blogai, jau man buvo per daug. Vėl mano smegenėles okupavo mintys apie Lietuvą, draugus, šeimą ir visus kitus brangius žmones. Nors šios mintys buvo nuvytos dar pirmąją dieną, šiandien jų buvo vėl nemažai. Tad kai buvau užklausta, ar noriu važiuot pas šeimininkės draugę ir kartu pasimaudyt, sutikau iš karto. Su šiokiu tokiu virpuliuku (važiuosiu neaišku pas ką, neaišku su kokiais tikslais ir pan.), bet vis dėlto pasiryžau, nes tokios kelionės labai praverčia norint šiek tiek „prasiblaivyti“. Kadangi gyvenu (pasigirsiu :D) centre, tad dar užsukome į šiandien veikiantį blusturgį. Turbūt visiems suprantamas jausmas, kai prie kokio nors daikto arčiau priėjus susminga pardavėjo žvilgsnis ir klausimas: gal ko norėtumėte?“ . Kadangi šių žvilgsnių atlaikiau jau daugybę pradedu aiškintis kaip reikėtų atsisakyti. Klausiu šeimininkės ar galima būtų sakyti: „Nej, tak“ . Ji nusišypso ir patikina mane, jog toks pasakymas būtų visiškai teisingas. Nuo šiol šie žvilgsniai manęs nebegąsdina, nes nuraminami gana greitai: „Ne, ačiū“. Aišku negaliu sakyti, jog turguje nėra gražių dalykų, be abejonės yra, tai ir senovinės lėkštės, sidabriniai šaukšteliai, gausybė drabužių, batų (vieni, galvojau, puikiai tiktų ir patiktų broliui, bet pasižiūrėjus į dydį vis dėlto teko nusivilti – 49), suvenyrų, žaislų, aksesuarų, baldų ir dar daug kito, bet kol kas stengiuosi neišlaidauti. Apėję turgų, pajudame prie jūros. Ilgas kelias, karštis taip išvargina, kad net aš nusiteikiu šiandien išsimaudyti. Žmonių kaip Palangoje, net ir šeimininkė stebisi, niekada nemačiusi tokio kiekio. Bet grįžkime prie maudymosi. Aš iš tiesų išsimaudau ir nors pirmi žingsniai akmenuotu  dugnu nemalonūs tiek pėdoms tiek visam kūnui, nes jis visas pašiurpsta, vėliau pasidaro visai malonu. Šiek tiek paplaukiojusi, grįžtu prie mūsų dislokacijos vietos, sugebu net numigti. Atsikėlusi negaliu patikėti, jog kojas puošia ryškus raudonis. Danijoje sugebu nudegti, suvokiat tai?! Po dar geros valandos pajudame link draugės namų, o jos ten nei kvapo. Kas mums belieka, tik grįžti namo.  Parsirandu šlapia, išvargus, bet laiminga, nes diena pralekia nejučia. Štai tokias dienas aš mėgstu. Tad ir kitiems neseniai atkeliavusiems į naują šalį ir kol kas neturintiems per daug pažinčių siūlyčiau nelindėti savo kambarėlyje, kartais ir to reikia, o kažką veikti, daryti, žodžiu kažkuo užsiimti. Gal ir nelabai dar galiu patarinėti ( 5 dienos :DDDD), bet jei kam tai bus naudingas, tai labai džiausiuosi. Tai tiek mielieji šiandien. Baigiasi savaitgalis, prasideda - niekas, bent jau man, nes iki mokslų dar savaitė, bet kaip nors. Kas man belieka, tik laukti.