Keturioliktoji ir penkioliktoji dienos

Po dienos pertraukos vėl sveikinuosi su Jumis, mano mielieji skaitytojai. Kas žinote, kas ne, bet vakar negalėjau su jumis pasidalinti dienos naujienomis, nes buvau išvykoje su savo kurso draugais. Po traumos šiek tiek jaudinausi, dėl to, kaip man ten seksis, ar nereikės atlikti kokių nors bėgimo užduočių, tačiau viskas buvo gerai, parsivežiau galybę įspūdžių ir potyrių. O dabar apie viską iš pradžių. Taigi antradienio rytą, pragyvenusi beveik dvi savaites, primą kartą pasinaudojau viešuoju transportu, nes vykti su miegmaišiu ir kitais reikalingais daiktais dviračiu atrodė šiek tiek kvaila, o juo labiau taip elgtis vertė ir dvi aplinkybės: palikus dviratį per naktį prie akademijos ryte jo jau gali neberasti ir keliukas, nors jau buvo pradėjęs gyti, tačiau kol kas nelabai pasidavė lankstymui, o to važiuojant dviračiu tikrai reikia. Išeiti iš namų ruošiausi prieš aštuonias, tačiau taip jau įvyko, kad autobusas 4A mane jau atvežė į vietą aštuntą ryto, nors reikėjo 8:45, bet tiek to, palaukti tikrai nėra sunku. Tad prisėdusi valgykloje turėjau laiko gerokai apgalvoti planus ir prisiminti visus ryto nutikimus. Kaip gi be jų. Prisipažinsiu: važiavau be bilieto, tačiau turiu ir pasiaiškinimą. Tiesiog ryte buvo tiek žmonių, kad prasibrauti iki aparato nesisekė, tad vis dar juo naudotis nemoku. Aišku, kai laimingai pasieki vietą ir sutaupai 20 kronų, tai baimė ir graužatis greitai praeina. Taigi kaip jau pasiekiau tikslą ankščiau laiko iš karto teko  susidurti su minia pirmakursių, kurie taip pat išvyko į susipažinimo kelionę, ar kaip ją pavadinti. Vėl teko grūstis, ir net kai jau buvo laikas sėsti į autobusą aš nežinojau kur man eiti, nes pažįstamų veidų nebuvo matyti, autobuso su žodeliu FIMA (Financial Management and services). Bet kai visada problemos išsisprendžia pačios, nes mane pamatė kiti kursiokai ir paskui jau visi kartu pajudėjome prie autobuso.  Kelionė 60 km autobusu pasirodė labai ilga, nes dėl neaiškių aplinkybių jaučiausi kaip nemiegojusi  pora naktų, o vėlgi nei atsiremti, nei kitaip įsipatoginti, neturėjau galimybių. Bet kaip ir visos kelionės, tai ir ši baigėsi, pagaliau pasiekėme kurortinį miestelį Grenaa, greitai išsikrovėme daiktus ir paleidome autobusą kitoms kelionėms. Tada prasidėjo pats smagumas - komandų prisistatymai, kuriuos reikėjo pasiruošti kelionės metu, o po jų pietūs, sumuštinių pavidalu, bet pripraskite, čia žmonės valgo kitaip. Pagrindinis patiekalas yra vakarienė prasidedanti 18-19 val. Prisistatymai, kaip visada, praėjo labai nuotaikingai, pradedant dainomis iš „Lion King“, baigiant „We are the champions“.  Vėliau prasidėjo komandinės rungtys: laivelių lankstymas, Lego dėliojimas, golfas, su kamuoliuku sveriančiu gal dešimt gramų ir pan. Buvo smagu, nors komandose vis kildavo šiokių tokių ginčių, bet juk tam ir susirinkome, kad išmoktume formuoti jas.  Vakaras atėjo labai greitai, o su vakaru ir laikas ruošti vakarienę. Už ją buvo atsakinga mūsų komanda, taigi pasiraitojome rankoves ir kibome į darbus. Maistą ruošėme 41 žmogui, o štai čia jau prasidėjo nauji išbandymai, pavyzdžiui turint dvi virykles išvirti Bolognese padažą, ingredientų kiekiai nenormalūs, jau vien ką sako 10 kg mėsos. Tad padirbėti teko iš peties. Kuo labiau artėjome prie vakarienės, tuo atmosfera darėsi linksmesnė, buvo atsukti vyno kraniukai, pradėtos alaus dėžės (po 10 min. jos jau buvo tuščios). Tad kaip suprantate vakarienė buvo labai linksma, net kiek per daug. O po jos besitęsiantys džiaugsmai: muzika, kalbos iki ryto ir panašūs dalykai, kurie dažniausiai būna, ką nors švenčiant, o kur mes nešvęsim, juk pradėjome studijuoti. Nors aš atsiguliau po 3, tačiau akutės jau buvo stačios 6, taigi ir dabar jums rašydama svajoju apie lovą ir saldų miegą, bet ramiai, tam dar ateis laikas. Šiandiena prabėgo tiesiog žaibo greičiu, atrodė tarsi pavalgėm pusryčius, vėliau pietus ir pajudėjome namų link. Išlipusi iš autobuso vežusio iš Grenaa persėdau į jau turbūt girdėtą 4A ir vėl.... sužinojau, kad neveikia aparatas, tad bilieto nenusipirksi, vis dėlto laimingas aš žmogus. Atsisveikinusi su klasiokais, iš tiesų lietuviškai taip gal ir nepavadinsi, bet čia, kai kursą sudaro 36 žmonės, tai norisi labiau artimesnio mokyklai pavadinimo, o ne universiteto su keliais šimtais kurse, nuskubėjau į turgelį, kuris nors ir nesitikėjau, bet vis dar dirbo. Pasirūpinusi agurkais ir salotomis, pagaliau parėjau namučių, o likusi dienos dalis jau nebebuvo verta pasakoti, nes miegutis paėmė savo.

Štai taip iškylauja Danijoje, o aš vėl laisva iki pirmadienio, kas gali būt geriau. Jums dar teks palaukti pora dienelių. Sėkmės!