Rask, kad nori....

Išėjus prasideda didieji nuotykiai. Pasiekiu uostą, apeinu jį. ICS nė kvapo. Grįžtu vėl prie jūros. Ten kur man reikėtų eiti – užtverta. Na ką judu toliau, apeinu didžiulį lanką, pasiekiu tarsi tą vietą, kurioje turėtų būti ICS, tačiau ten jokio užrašiuko, o ir gatvės numeris ne tas. Vėl grįžtu iš kur atėjus, beeidama sutinku vaikinuką taip pat su žemėlapiu. Kadangi einame visai prie pat, užkalbinu.  Pasirodo jis vengras, atvykęs studijuoti. Mano smalsumas tik didėja, klausiu kur studijuos. Atsakymas labai netikėtas – Business Academy Aarhus. Tai kaip gi nepaklausius apie specialybę... ir spėkite, mielieji,  kur gi ką jis studijuos???? Ogi  Financial Management and Services. Man lieka tik atsakinėti:  „me too, me too“. Kaip ir sakiau grįžtame iki uosto pradžios, ten irgi nei ženklo apie ICS. Nuotykiai nesibaigia. Jau beprarasdami viltį surasti, sutinkam dar vieną vengrę, o tada prasideda vengrų kalba, kurios, kaip suprantate, aš nei bum bum . Ką aš čia lauksiu, kol jie pakalbės, pasileidžiu dar nebandytu keliu, kaip vėliau suprantu tai nueinu į patį uosto terminalą, bet kai nebėra vilties, kas belieka. Ten irgi nėra.   Grįžtu jau į keletą kartų pabuvotą vietą. Kausiu žmonių, vienas nežino, kita nežino. Pagaliau paklausiu dar vieno bachūriuko, kuris yra anglas. Tai išgirdusi atsidūstu, bet jis priduria, sakyk, gal galėsiu padėti. Ir iš tiesų atsakymą jis žino, parodo į jau tris kartus praeitą pastatą. Padėkoju iš visos širdies ir skubu į nurodytą pastatą.  Įeinu, o ten vėl jokios iškabos, vėl kartoju savo: „Sorry, can I ask you something?“. Porelė nieko nežino, bet vis tiek einu. Ten sutinku dar vieną malonią moterį ir vėl užklausiu. Ji žino:  „Pakilk laiptais ir rasi“. Taigi užlipu tais laiptais ir vėl teiraujuosi. Pasirodo tos malonios moterys linkę suteikti visiškai klaidingą informaciją, nes pataikau net ne į tą pastatą, o vienu per arti. Ne nu galvoju: „Viskas jeigu ne ten, eisiu namo.“ Bet vis dėlto pasiseka, nes šį kartą jau randu ICS, nors ir ne  tuo adresu, bet ką čia juos supaisysi.  Prie registracijos laukia keli žmonės. Vienai mergaitei toliau kažką aiškina, ko aš negirdžiu, todėl grįžus klausiu (uoj tie mano klausimai :D), ką gi jei ten sakė. Dar nespėjus jai visko papasakoti prieina kita moteris ir klausia iš kur aš esu.  „Lithuanian“ atsakau ir pamatau tos mergaitės lūpose šypseną, pasirodo ji irgi lietuvaitė. Žodžiu, pasikalba dvi lietuvės angliškai. Vėliau gaunu krūvą lapų, kuriuos reikia užpildyti, vėl susitinku su vengrais. Kaip viskas užpildyta pajudu prie staliuko. Prie pirmojo viskas gerai, antrasis jau prisikabina, nes ten kur gyvenu, jam rodo, kad gyvena jau šeši žmonės. Bandau aiškinti, kad dukros išvykę, bet nepadeda. Taigi šeimininkė kažkurią dieną sulauks svečių, reikės jai užtvirtinti, kad gyvena tikrai tik ji, dukra ir aš. Tikiuosi tada jau bus viskas gerai, bet kaip sakė, tai gali užtrukti apie mėnesį, gal greičiau. Bet bent jau viską sužinau ir dar gaunu knygutę apie gyvenimą Danijoje. Laiminga išeinu namučių ir dar sutinku du lietuvius, nelinkėdama jiems mano lemties tiksliai paaiškinu kur eiti ir ką daryti. Tikiuosi jie pasiekė tikslą greičiau nei aš :D Tai tokia ta mano kelionėlė....

Dviračių šalis