39-oji šių metų savaitė, jau paskutinioji šį rugsėjį

Gyvenimas tęsiasi atnešdamas naują savaitę, jau 39 šiais metais. O ji prasideda mintimis apie projektą, nes būtent ši savaitė yra ypatinga tuo, jog paskaitos tik pirmadienį ir penktadienį, o visa kitą palikta laisva, t. y. per tas laisvas dieneles reikia rašyti projektą. Tačiau pirmiausia apie pirmadienį. Jis buvo labai labai ilgas, pamokos nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Nemažai, kaip man tokiai palepusiai. Teko ir išklausyti visus versle dalyvaujančių tarpininkų vaidmenis, sudarant sandorius, turimas teises ir pareigas. Tačiau šį kartą kaip ir beveik viską pavyko suprasti, tikiuosi tokios nuomonės liksiu ir po ateinančios verslo teisės paskaitos. Diena toliau tęsėsi gilinantis į ekonomiką, su saldumynais. Buvome pagaliau apdovanoti pyragėliais. Mes kaip kiečiausi gavome daugiausiai, todėl apsilaižydami „kirtom“ prizą. Tačiau pati paskaita buvo apgailėtina. Atvyko bibliotekininkė, kuri pasakojo, kur galime rasti mums reikalingą  informaciją projektui, tačiau jos hiperaktyvumas  taip blaškė, kad apie ką buvo kalbamą tą valandą nelabai ir pamenu. Toliau kaip visada judėjome toliau su pratimais, kurie nors ir nebuvo labai sudėtingi, tačiau vis dėlto kėlė tam tikrų klausimų. Pasibaigus paskaitoms jaučiausi visai išsunkta, bet dar iki pabaigos reikėjo atbūti danų kalbos kursuose, kurie slinko taip lėtai. Net mokytoja suprato apie ką mes šnekam....( kiek valandų?), nors pokalbis vyko lietuvių kalba. Tačiau viskas laimingai baigėsi ir autobusu pajudėjau namo. Labai džiaugiausi tokia transporto priemone, nes oras buvo, kaip čia teisingiau išsireiškus, turbūt viską apibūdintų žodis – tragiškas: pylė kaip iš kibiro, šilumos jau nebelabai jautėsi, o ir vėjas rodė savo galybę. Grįžusi iš karto užsikaičiau arbatos, neapsiėjau ir be medaus bei citrinos, nes aplinkinių čiauduliai ir kosuliai pradėjo mane gąsdinti. Pirmą kartą įjungiau ir šildymą, taip nesuklydau – įsijungiau šildymą. Tačiau tai nieko ypatingo nereiškia, tereikia pasukti rankenėlę tiek kiek nori, kad pašiltų ir viskas, tokia tvarka. Jokių šalimų, laukiant kada čia prasidės šildymo sezonas, viskas priklauso nuo kambario šeimininko. Tad taip besišildydama dar pašnekėjau su Lietuvoje likusia s ir viskas, lūžau, nes nuovargis palaužė tuojau pat.

Antradienį prasidėjo projekto rašymas. Aš kaip svetinga šeimininkė iškepiau keksiukų, susitvarkiau namus ir pradėjau laukti. Tačiau 5 minutės po 10 sulaukiau žinios jog Flemming neatvyks, nes jam šaltis per didelis, nesupratau tokio pasiaiškinimo, na gerai kitą dieną paaiškėjo, kad jis kaip reikiant peršalęs. Praėjus pusvalandžiui aš vis dar vyliausi sukaukti bent vieno, na ir mano norai išsipildė, neilgai trukus išgirdau durų skambutį- atvyko Alex, dar po pusvalandžio Tudor. Darbus pradėjom valanda vėliau negu planuota. Pats rašymo procesas tiesiog apgailėtinas, bet ką padarysi, rašyti reikia. Per 6 darbo valandas sugebėjom parašyti pusantro puslapio, ne itin. Pavargę išsiskirstėme.

Trečiadienį susitikome tik po pietų, tad nelabai ką ir nuveikėme. Šiek tiek pataisėm Methodology dalį ir viskas. Aišku pagaliau išsiaiškinome, kaip bus bandoma surasti atsakymą į mūsų probleminį klausimą. Tad man iš karto pasidarė lengviau „ant širdies“. Vėliau dar atlaikėm danų kalbos kursus, kadangi čia greičiai tiesiog vėžliški nutariau jog namuose  reikės pradėti mokytis savarankiškai. Knygą turiu, danų taip pat pašonėje netrūksta, tad kodėl gi ne. Vakare iš karto ėmiausi mokymosi. Išmokau rūbų pavadinimus, na gal ir ne daug, bet pradžia gera. Net nepajutau kaip atėjo dešimta valanda, o tai jau vėlu pagal mane, tad nuskubėjau į lovą. Nors užmigau iš karto, tačiau apie trečią ryto prabudau ir jau nebesisekė užmigti. Varčiausi nuo vieno šono ant kito, kol pavyko vėl panirti į sapnų karalystę. 

 Na, o ketvirtoji savaitės diena slinko labai nuobodžiai: parduotuvė, pianinas, nauji daniški žodžiai, ėjimas į rūsį - į tualetą, nes kažką naujo įvedinėjo, ir taip visa diena. Ne kažką, ne kažką, o dar tas kvailas projektas amžinai galvoje. Taip norisi, kad kuo greičiau viskas baigtųsi. 

Paskutinė darbo diena prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Labiausiai džiugino tai, jog nors ir dar reikėjo šviesos, vis dėlto jau ruduo, tačiau buvo matyti, jog dangus giedras. Pagaliau, po kokių dviejų savaičių amžino debesuotumo ir lietaus! Tai nuteikė labai maloniai ir džiugiai. 

Savaitgalis  jau prasideda ir dar geras oras, kas gali būti geriau? Kadangi mano dviratukas sutaisytas, tai laiminga pajudėjau link akademijos. Be abejonės giedra atneša ir vėsesnį orą, tačiau pirštinės ir kepurė puikiausiai saugojo nuo šaltuko nagų. Dviratis jau sutaisytas taigi galiu toliau mankštintis rytais. Štai tokiomis mintimis ir pralekia paskaitos. Su vėjeliu parlekiu namo, o ta saulutė, negaliu apsakyt, koks džiaugsmas. Atsidarau langą, kad prasivėdintų kambariai, nes visi namai tiesiog drėgme persmelkti. Imuosi kepimo, juk rytoj laukia gimtadienis. Taip besidžiaugdama gražiu oru, penktadieniu ir gyvenimu praleidžiu dar kelias valandas. Pasimokinu naująjį kūrinį fortepijonui, dar kartelį pakartoju daniškus žodžius, išgeriu skanios kavos ir vėl laikas ateina, šį kartą į darbą. Kadangi rytoj dieną noriu turėti laisvesnę, tai norisi visus darbus atlikti dar neprasidėjus savaitgaliui, o paskui jau kaip reikiant ilsėtis. Na ką dar 4 valandos išbrauktos iš penktadienio,  grįžusi spėju nusiprausti ir iš karto laukia vakarienė, o po jos tikras štrudelis, nebe reikalo gyvenu pas vokietę. Šis pyragas – vyniotinis, pagardintas vaniliniu padažu ir ledais, turbūt nepaliktų nei vieno abejingo.

 Labai maloniai sutinku savaitgalį, tikiuosi ir jums jis nusimato įdomus ir turiningas.

O čia tokia užsilikusi nuotraukytė. Ačiū už ją! Kiekvieną kartą pamačius užplūsta prisiminimai apie šią vasarą, su daug gražių akimirkų, sutiktų žmonių, šilumos ir laiko "tik sau"....

Keturiasdešimtoji diena, arba Susipažinimas su tikru menu...

Labutis, mielieji,
kažkaip netikėtai užsimaniau parašyti į blog'ą. Įsivaizduojat, o kadangi turiu ką jums parodyti, tai šį kartą mažiau kalbų- daugiau vaizdų.
O dabar apie viską iš pradžių. Šiandien pagaliau išsiruošiau į Aarhus'o simboliu vadinamą šiuolaikinio meno galeriją ARos, o kadangi pažintys visada praverčia, tai sutaupau 150 DKK ir patenku į meno šventovę nemokamai. Be abejonės ekskursiją pradedu nuo vaivorykštės, bet ją pamatysite vėliau, nes dabar noriu pasidalinti tai kas mane sukrėtė, ir vis dar nesijaučiu atsigavusi. tai Niujorke gyvenančio menininko, Tony Matelli, paroda "Human echo". Apibūdinti ją būtų sunku, tad leidžiu jums ją vertinti, nes manau, nuomonių gali būti įvairių.

Na ir kaip? Įspūdinga? O kad atsigautumėte, nors nežinau, ką reiškia visa tai stebėti per kompiuterio ekraną, gal jums viskas atrodo visai paprasta ir nieko čia ypatingo nematote, šiek tiek nuotraukų iš kitų salių. Visų neapėjau, užteko dviejų ir tai paskui galvoje kažkoks sąmyšis buvo.

Bei neįtikėtina, bet taip jau gavosi, jog šį kartą dalinuosi nuotraukomis ir su savimi. Man pačiai neįprasta, bet jau kad susiklostė tokios aplinkybės, o nuotraukas su žmonėmis stebėti įdomiau, tai dalinuosi tai ką pavyko pagauti.

  Na ir galiausiai garsioji vaivorykštė ir Aarhus‘o panorama. Nesakykit, tikrai gražus miestas.

Na, o dabar dar šiek tiek apie pirkinius, kadangi atėjo jau tikras ruduo, su savo šunybėmis, turiu omenyje lietų ir panašias negeroves, tai tapo tiesiog gyvybiškai reikalinga surasti „žmonišką“ apsauga nuo lietaus. Mano turimas lietpaltis greitai buvo nukeltas nuo pjedestalo, kaip netinkamas, ar atliekantis savo pareigas nepilnai, nes atvažiuodavau vis tiek šlapiomis kelnėmis. Todėl reikėjo kažko ieškoti naujo. Ir neįtikėtina, bet radau. Už 45 DKK esu dabar pilnai apsaugoti nuo lietaus.  Padėkoti galiu šeimininkei, už suteiktą informaciją apie antrų šeimininkų ieškančių daiktų buveinę ir aišku knygai „Secret“ ir savo brangiai krikšto mamai, kuri man ir padovanojo ją. Sakysit, kaip čia susijusi knyga? Tai neįtikėtina, bet aš tikėjau, labai tikėjau. Na gerai tikėjau, nes labai reikėjo.

Dar vienas daiktas, apie kurį galvojau jau seniai, tai stalinė lempa. Visada maniau, jog tai nebūtinas daiktas, bet..... kai vėlyvą vakarą norisi ilgiau paskaityti knygą (lovoje), labai jau tingisi vėliau vėl lipti iš šiltos vietelės, o dar kai žinai, kad tai tave ne tik sušaldys, bet ir išbudins. Taigi šis daiktas buvo padėtas į reikalingų pirkinių eilę, o ir nusipirkti jį, pavyko labai netikėtai. Bestebint Aarhus‘o panoramą akis užkliuvo už žmonių  minios prie bibliotekos, pasitarę su šeimininke, taip galvosit, kokia nuoboda, visur su ja tik ir „trainiojasi“ (labai jau užsimaniau tokio tikro lietuviško žargono), nusprendėm, jog ten vyksta blusų turgus. O kaip gi nenuėjusi į jį... Štai taip ir stalinė lempa, jei kam įdomu 30 DKK, atkeliavo į mano mielą kambariuką.

Sėkmingos savaitės ir pasimatysime.... Lauksiu jūsų komentarų, gal kažkas sudomino ir norėtumėte daugiau sužinoti. Būtų visai neblogai jūsų patarimai.

Trisdešimt aštuntoji 2012 metų (darbo) savaitė

Visa savaitė bėgo tiesiog nejučia. Pirmadienį jau su jumis pasidalinus žiniomis išvažiavau į danų kalbos kursus, ir ką jūs manot. Jų nebuvo, taigi teko grįžti atgal. Bet vis dėlto vienas dalykas sugražino mano gerą nuotaiką. Dar prieš važiuojant pamačiau gražų pastatą tolumoje, tačiau jo paskirtis atrodė neaiški. Kažkas tarp bažnyčios ir pilies. Pasižadėjau sau būtinai kurią nors dieną apsilankyti, tačiau taip jau gavosi, kad nuvykau dar tą pačią dieną, vis dėlto nesinorėjo grįžti visai nieko nepešus. Dabar džiaugiuosi, jog tingulys manęs nenugalėjo ir nuvažiavau link sudominusio pastato. Pasirodo tai Viby (miesto rajonas) bažnyčia ir kapinės, tačiau ne šiaip sau kapinės, nuotraukose suprasite, kodėl taip sakiau. 

Toje vietoje tvyrojo tokia ramybė, susikaupimas, viskas sutvarkyta tiesiog nepriekaištingai. Žydi rožės, po kaštonu pastatytas suoliukas, kuris tik ir kviečia prisėsti. Tai pamačius tiesiog nesinorėjo grįžti namo, o juo labiau, kad pasitaikė puikus oras, švietė Saulė ir buvo ganėtinai šilta, kaip tokiam metų laikui. Grįžau pasipildžiusi jėgų bagažą ir  iš karto ėmiausi darbų, kursus praleidau, bet tai nereiškia, kad nereikia toliau mokytis. Internete susiradau kelis puslapius, kuriuose mokoma danų kalbos ir pradėjau, beje labiausiai patiko žaidimai, kurie taip gerai tikrino žinias... Dieną vis dėlto baigiau labai maloniai.

Antradienis man buvo laisva diena, tad nieko per daugiausia ir nenuveikiau, ryte nuvažiavau į parduotuvę, nes salotos buvo atpigintos (5 DKK), vėliau ėmiausi picos kepimo, nes trečiadienis nusimatė labai užimta diena ir kažką dar pagaminti atrodė labai sudėtinga, juo labiau, kad ir grįžti ruošiausi tik apie 6, aišku jeigu bus tie kursai. Vėliau ėmiausi skaityti apie bendrovės finansams patikrinti naudojamas formules: investicijų grąžai, pelno maržai, paskolų, turto apyvartai apskaičiuoti. Labai įdomu. Taip kažką vis veikiant ir prabėgo diena.

Trečiadienio darbai prasidėjo tik nuo pietų, tačiau dar prieš tai teko pasišnekėti su šeštokais apie Daniją. Ir nors su daug trukdžių, perkrovimų ir panašių dalykų, pokalbis, manau, pavyko. Vėliau vyko paskaita apie organizacijos psichologiją, ir nors tai nėra itin įdomu, bet greičiausiai naudinga. Šiandien, kaip jau minėjau, trečiadienis, taigi po paskaitų laukė danų kalbos kursai, ir nors dauguma tikėjosi, jog jų nebus, tačiau vis dėlto jie buvo. Dėl savaitės pradžioje praleistos pamokos, pasirodo ji ne sirgo, o jos traukinys „stipriai“ pavėlavo, teko kaip reikiant padirbėti. išsiaškinom artikelius, kurie čia nėra labai svarbūs ir tai tik du, taip pat kaip užpildyti dokumentus ir panašiai, bet svarbiausia tai, kad buvo paaiškinta, kaip vyks egzaminas. O jis lengvesnis nei maniau, bent jau tikiuosi, kad taip pat atrodys ir egzamino dieną. Reikės išsitraukti vieną temą, iš 5 ir apie ją papasakoti. Tai bus arba dviejų knygų atpasakojimas, kaip mokytoja minėjo, tai būna pačios sunkiausios temos, arba kas nors panašaus į „Papasakok apie save“ arba „Papasakok apie savo pomėgius, šeimą“. Antroji dalis: išsitraukus nuotrauką sudaryti 5 klausimus. Tikiuosi viskas bus gerai. Taigi tiek apie trečiadienį, ir jis nors ir prasidėjęs tik po pietų pasirodė labai ilgas ir varginantis. Grįžus namo taip norėjosi valgyti, kad dviese su mažyle sušveitėm po dvi, antradienį iškeptas, picas.

Ketvirtadienio nuobodžiu pavadinti niekaip  negalėčiau. Viskas ryte tarsi ir prasidėjo gerai, išvažiavau į akademija...tačiau neilgai teko važiuoti, nes jau už puskilometrio pasigirdo mano užpakalinės padangos garsai, o taip, pagaliau ji pasidavė. Tad nors ir keturis kartus apsigalvojus, nusprendžiau grįžti namo ir tik tada lėkti į autobusą. Be abejonės pavėlavau, na gerai viena minute, bet vis tiek. Autobusu važiavau 25 min.... suprantu jog kamščiai, bet vis tiek ... Pirmoji paskaita: verslo ekonomika, ji prasidėjo nuo žaidimo: „suraskite tinkamą apibūdinimą“, be abejonės tie apibūdinimai iš finansų srities, tačiau knygas mūsų grupėje turėjome visi, taigi problemų nekilo daug. Na gerai nebent dėl pelningumo ir pelno grąžos, bet viskas baigėsi gerai. Buvo žadėta laimėjusiems pyragėliai, tačiau  kaip visada suveikė „visi stengėsi, tad pirmadienį visi gausit po pyragėlį“, turbūt girdėta frazė. Po žaidimų ėmėmės užduočių, ir neįtikėtina, bet mes jas supratom!!!! Laimingi laukėm verslo teisės paskaitų, kurios žadėjo būti tikrai įdomios, tačiau prasidėjus supratom, kad įdomumai baigėsi ir dabar prasideda tikroji teisė, kurią suprasti nėra taip lengva, ką čia nėra lengva, ją suprasti „žiauriai“ sunku. Mūsų mielasis dėstytojas toliau vykdė savo griežtąją politiką, nuo kurios nukentėjau ir aš. Paklausta, kaip reikėtų interpretuoti „legal period of acceptance“ nežinojau, ką atsakyti, nes reikalingą dokumentą buvo atsivertus tik V, o aš jo vis dar nebuvau susiradusi, tai pastebėjęs Bjerke patikslino mane: „mieloji juk ne ten atsivertus, tai kur tu žinosi atsakymą“. Šis pasakymas man labai greitai pataikė į savimeilę, bet turbūt man reikėjo šito, juk negali visko mokėti... Kai atėjo laikas grįžti namo pradėjo lyti, tad visai džiaugiausi, jog šiandien aš grįžtu autobusu. Jau parvykus į gyvenamosios vietos rajoną dar nulėkiau iki „Seven Eleven“ nusipirkti 10 autobuso bilietų (kainuoja pigiau, vietoj 20 DKK – 13DKK, čia ne už dešimt, o už vieną....) ir sąskaitos papildymą, nes pagaliau turiu jau danišką numerį. Internetu užsisakiau Delight kortelę, kuri atkeliavo nemokamai. Kainos neįtikėtinai mažos, paskambinti į tėvynę kainuoja 1DKK –sujungimo mokestis ir dar papildomai po oere už prakalbėtą minutę, tikrai, manau, pigiau būti negali.

Na ir galiausiai penktadienis, graži diena, ypač dėl lietaus, nes jo galo kažkaip sunku tikėtis. Gal ir negaliu tais sakyti, bet džiaugiuosi, kad dabar transporto priemonė, kuria vykstu į akademiją yra autobusas, nes kitaip atvažiuočiau šlaputėlė.... Diena, kaip ir savaitė, prabėga labai greitai ir štai aš dabar sėdėdama savo kėdutėje geriu šiltą arbatą, atėjo jau tas laikotarpis, ir dalinuosi savaitės įspūdžiais.

P.S Mano tvarkaraštis suskirstytas savaitėmis, t.y. kelinta savaitė yra šiais metais, taigi aš dalinuosi su jumis 39 savaitės nuotykiais Aarhus‘e.

P.S.S Pasirodo jau pirmadienį dviratis turėtų būti sutaisytas, taigi žiūrėsim, kaip čia bus su ta kita savaite,  o dabar linkiu tiek jums, mielieji skaitytojai, tiek sau, pailsėkite!

Pykti negerai, bet kartais.... (34 dienos)

Jau žinote žinote, tiesiog jaučiuosi spaudžiama į kampą. Bet aš iš tiesų neturiu ką rašyti. Na kad ir šiandien, viskas prasidėjo nuo atsikėlimo, kuris pasivėlino nuo 6 iki 6:30, nes supratau, kad per tą pusvalandį nieko nenuveikiu, taigi ir keltis anksčiau neapsimoka. Vėliau pusryčius pakeitė pasiruošimas ir štai aš jau kelyje į akademiją. Šį kartą mane lydėjo sėkmė, nes nors buvo žadėtas lietus, tačiau vykstant dangus buvo giedras. Prasidėjo Business Economics paskaita, todėl jau iš karto buvau nusiteikusi greitam laiko bėgimui, bet nesupratimui, ką reikia daryti ir kaip, taip pat. Tačiau viskas viršijo mano lūkesčius, pradžioje gavome užduotį: 20 min. padiskutuoti, kuo skiriasi pelno/nuostolio ataskaita  (P/L statement), nuo po analizės atliktos pakartotinės ataskaitos. Nesupratom, ką galima 20 minučių diskutuoti šia tema, juo labiau, kad matydamas mūsų tuščius žvilgsnius  Peter vis pratęsdavo mūsų „diskusiją“ penkioms minutėms. Nežinau ko jis tikėjosi tai darydamas, bet pusvalandis paskaitos buvo praleistas niekais. Vėliau vėl buvo duotos užduotys Exel‘yje, va tada tai jau prasidėjo. Jau buvom įpratę daryti bet ką, kol atsiųs atsakymus, bet šį kartą nebuvo aišku net ką reikia daryti. Na gerai, kadangi vienas bachūriukas jau net įsidrąsinęs paprašė atsakymų, tai gavom jau sustatytą į vietas lentelę, kurioje tik reikia surašyti skaičius, kokius?- spręsti mums patiems. Aišku aš juokauju, bet darbas vyko būtent taip. Kai po pusvalandžio buvo atsiųsti atsakymai, teko viską taisyti, o turbūt visiems aišku, kad taisyti yra sudėtingiau, negu dar kartą viską padaryti. Beje prieš tai atsiųstoje užduotyje norint mums padėti buvo parašytos formulės (55,211+1,203)*1.25/9, tačiau jo sprendime jau *1,25 kažkaip dingo (ji reiškia PVM). Be abejonės mes kaip pareigingi mokiniai ištrynėm šią dalį, bet vėliau aiškinant iš kur atsiranda tam tikri skaičiai, jis vėl naudojo būtent pirmąją mano pateiktą formulę. Tada jau V neapsikentė ir paklausė, tai kodėl atsakymas gaunamas išmetus mokesčių dalį. Pasirodo mūsų gerasis mokytojas pasinaudojo pernai metų dėstytojos užduotimis, jų net neišsianalizavęs, o mums dar liepia išmokti, kuo skiraisi P/L statement nuo P/L statement for analysis. Visi buvom labai pikti. Likus pusvalandžiui iki paskaitos pabaigos pradėjom 5 užduotį, tačiau jau akys lipte lipo, o suprasti ir toliau nesupratom, ką reikia daryti. Labai „laimingi“ pasijutom, kai gavom atsakymus, o tai reiškė darbą iš naujo. Va taip va ir bėga tos mūsų dienos, nei įdomiai, nei džiugiai. Bent jau danų kursai, kol kas įneša šiek tiek šviežio oro, nors ten irgi taikomi tam tikri metodai („O dabar 5 minutėms po klasę pasišnekėti“), kurie kol kas neatrodo labai tinkami. Bet čia tik mano nuomonė, ir gal kitiems toks mokymas visai nieko, juk gyvenimas prasideda penktadienį, tačiau aš čia atvažiavau mokytis, todėl šiandien ir esu tokia pikta.

Kupina apmąstymų trisdešimt trečioji diena

Šis kasdieninis minčių ir įspūdžių dalinimasis pastarąjį mėnesį man labai padėjo prisitaikant prie naujovių, sprendžiant iškilusias problemas ir pan., tačiau jau visą praeitą savaitę apie tai galvojau ir nusprendžiau, jog šiuo metu mano dienos, bei jų aprašymai dažnai būna tuščiai įsidėlioti žodžiai, tik norint, kad apimtis būtų  didesnė. Manau, jog bus žymiai vertingiau tiek jums, tiek man kurti savaitinius įrašus, apie per savaitę patirtus nuotykius, įspūdžius, užplūdusius  jausmus, matytus žmones. Juo labiau, kad savaitės bėga taip greitai, čia pirmadienis, o jau žiūrėk šeštadienis. Tikiuosi nepyksite, bet taip, manau, bus geriau. O jeigu kils noras anksčiau sužinoti, kaip aš gyvenu, visada lauksiu jūsų laiškų.

Sėkmingo pasiruošimo naujai savaitei!

Trisdešimt antroji diena (mėnesis gyvenimo Aarhus'e)

Šeštadienis prasideda mintyse dėliojant kaip čia viską suspėjus, tad atsikėlus iš karto imuosi  knygos „Organizacijos elgsena“, nes jau šiandien reikės atiduoti  ją V, vėliau pavalgiusi susiruošiu į parduotuvę, juk šiandien laukiu svečių. Greitai apsipirkusi grįžtu namučių, viską pasidedu ir skuodžiu į darbelį, nes labai jau nesinori pasilikti dar kažką sekmadieniui.  Be abejonės grįžtant kaip tik pradeda „purkšti“ tad grįžusi tuojau pat šoku į dušą, nes jaučiuosi visa baisiai purvina. Štai taip prabėga pirmoji dienos dalis ir tik apie pirmą šiek tiek prisėdu paplepėti su likusiais Lietuvoje. O vėliau vėl imuosi darbų, tik šį kartą jau žymiai malonesnių – maisto gaminimo. Pirmiausia išsikepu tešlą, kuri paskui bus dar pagerinta vaniliniu kremu, vėliau lazaniją. Kadangi mėsos neteko burnoje laikyti jau tris savaites, tai turėtų būti gana įdomus jausmas. Vanilinis kremas pasirodo esantis ne visai toks kokio tikėjausi, tad nusprendžiau nuo šiol gaminti naminį. Dar begamindama desertą išgirstu tylų beldimą į duris, pasirodo tai mano svečiai. O kas toliau? Gražus vakaras su skaniais valgiais, ir įdomiais pokalbiais. Tiek jums reikia žinoti, o dabar labanakt, nes jaučiuosi „žiauriai“ pavargusi.

Trisdešimt pirmoji diena

Šiandien visą dieną pliaupia, gera žinia dviratininkams. Praeina kelios minutės, kol sugalvoju, ką dar pasakyti (turbūt veikia oras).... Be abejonės yra ir gerų žinių – juks šiandien penktadienis ir dvi dienos nusimato beveik laisvos. Tačiau vis dėlto reikia pragyventi dar tą penktadienį, o jis prasideda verslo ekonomikos paskaita ir biudžeto sudarymo užduotimis, turbūt jau visiems aišku, kad kaip visada mokomės iš atsakymų, t. y. iš to, ką pateikia Peter, kai pasiskundžiame, kad nesuprantame. Iš kitos pusės yra tokiame mokymesi ir pliusų, juk mokomės, kaip savarankiškai spręsti problemas. Skaičiuojame kintamąsias išlaidas daugindami vieneto pardavimus (kad ir ką tai reikštų) iš kintamųjų vieneto išlaidų ir dar padaliname iš 1000, bent šita dalis aišku. Taigi prisiminkite štai taip reikės skaičiuoti kintamąsias išlaidas, įsiminėt? Nepykit, bet aš šiandien labai sarkastiška, reikia juk kažkur išsilieti. Be abejonės kai visą šią sistemą „pagauni“ tada viskas einasi žymiai greičiau, man lyg ir pavyko, bet pirmą kartą paskaitos metu girdėjau tiek daug  f***, why?, s***. Įdomu bus, kai reikės laikyti egzaminą... bet kaip jau sakiau yra ir pliusų ir minusų, nors net pati nežinau aš čia rimtai ar ne. Laikas parodys. Po paskaitų, kaip jau minėjau pristatomas pirmasis projektas, paskirstomos grupės. Aš patenku į pirmąją, kartu su dar 4 vyrukais. Šį kartą mums užduotis šiek tiek lengvesnė, bendrovė jau parinkta, tai daniška vėjo malūnų (priminė kažkodėl Don Kichotą) bendrovė Vestas, kurios veikloje turėsime ieškoti problemų, jas analizuoti.  Beje visos grupės šį kartą rašys apie daniškas bendroves: Lego, B&O, Vestas ir Novozymes. Pristatinėjant šias bendroves išgirdau savo vardą, ir kvietimą prie lentos, šiek tiek pasimečiau, nes nesupratau kas čia vyksta, bet pasirodo, man buvo patikėta „garbė“ paskirstyti kiekvienai bendrovei po dvi grupes, be abejonės dar prieš sužinant, kaip bus jos suskirstytos. Prasideda įdomus laikotarpis, nors po šio pristatymo visi išsiskirstė, kaip niekur nieko, nei susižiūrėję su kuo bus grupėje bus nei ką, tikiuosi, kad pirmadienį jau pradėsime kaip reikiant. Grįžus namo laukė staigmena, bet nelabai maloni, susirgo šeimininkė. Jau net baisu darosi, vakar mažylė, šiandien šeimininkė. O kaip su manimi bus? Tačiau kol kas jaučiuosi puikiai, tikiuosi jog manęs nepalies jokie negalavimai... Juo labiau, kad šiandien laikas švęsti, Aarhus‘e gyvenu jau mėnesį. Rytoj ta proga laukiu svečių.

Bet apie tai rytoj, gražaus savaitgalio. Nesirgite!

P.S. Kadangi jau vakar neįkėliau jokių nuotraukų, o šiandien oras toks, kad kažką pagauti taip pat sunku, tai dalinuosi keliomis akimirkomis iš pirmosios savaitės, kelionės į Grenaa.

Trisdešimtoji diena

Norint suspėti į rytines paskaitas reikia gana anksti atsikelti, todėl šiandien tenka lipti iš lovos ir degtis šviesą. Štai taip pasijuntu, jog jau ne vasarėlė, o ir išėjus į lauką suprantu, jog pasiimti pirštines buvo gera idėja, nes nors šalnų dar nematyti, tačiau ryte tikrai šalta, ir dar vėjas, juk gyvenu prie jūros. Atvykusi į paskaitas, kaip visada jaučiuosi visa šlapia, po rytinio sporto, bet po pusvalandžio viskas susitvarko. Diskutuojame šį kartą kokybinių ir kiekybinių apklausų tema, kuo jos skiriasi, kokie jų pliusai ir  minusai ir panašiai, tad gana greitai pralekia pirmoji dienos pusė ir pajudu namo. Beje rytoj jau bus pirmojo (bandomojo) projekto įžanga, pasiskirstysime grupėmis ir pradėsime darbą. Kažkodėl visai nelaukiu šio projekto kūrimo, bet teks vienaip ar kitaip. Grįžusi namo iš karto pastebiu, jog esu neviena. Pasirodo mažylė prastai pasijuto ir nebeėjo į mokyklą. Paklaususi ar nieko nereikia nuėjau į savo kambariuką skaityti apie biudžetą. Pats įdomumas, ypač kai kalbama apie veiksnius, kurie gali įtakoti biudžetą ir ką daryti kad nebūtų viršytas planas, kaip jį prognozuoti ir panašiai. Skaitydama tokius dalykus jaučiuosi tiek daug žinanti, nors nieko nežinau. Čia kaip Sokrato žymioji frazė: „Žinau, kad nieko nežinau“. Taip vis ką nors paskaitinėdama, parašinėdama ir praleidau visą likusią dieną. Rytoj jau penktadienis, įsivaizduojate, kaip greitai prabėgo savaitėlė. Įdomiausia yra tai, kad pastaruoju metu noriu, kuo greičiau sulaukti pirmųjų šalnų, ir jos nurausvintų medžių, nes ,manau, jog šis laikotarpis yra iš tiesų labai gražus, o dar tie vakarai su dideliu puodeliu arbatos ir gera knyga, kas gali būti geriau.... turiu ir kitų priežasčių laukti šio laikotarpio, pirmiausia, tai spintoje dabar guli graži kepurytė, kuri labai nori išvysti dienos šviesą, o kita priežastis ta, kad sulaukus tokių orų, o tai reiškia ir tam tikrą mėnesį, juk labai nerealu tikėtis šalnų rugsėjį, greitai ateis ir žiema, o jos pradžioje turėsiu garbės grįžti į Lietuvą. Štai tokios šio vėjuoto, lietingo ir šalto metų  laiko laukimo priežastys. 
Šiandien be nuotraukų.....

Dvidešimt devintoji diena

Kažkaip šiandien keistai diena juda, nei lėtai, nei greitai. Kadangi neturiu paskaitų, taip, turbūt pagalvosit, kad ji visai nesimoko, bet čia tik pradžioje taip lengviau, paskui ims kaip reikiant, tai ir veikimas toks gana primityvus. Tai šen tai ten, iš vieno buto galo į kitą. Be abejonės šį tą ir nuveikiu, nueinu pagaliau priduoti butelių, nes jau sutaisė automatą, gaunu tik čekį, bet turbūt taip ir turi būti. Beje norit sužinoti, kiek čekyje parašytą? Už dešimt vienetų gaunu štai tokį čekiuką, neblogai, ką???

 Vėliau pajudu link pašto, kuris yra kažkur, tačiau tiksliai kur, neturiu žalio supratimo, nes vakar šeimininkė pribraižė daug gatvių ir sako, va čia kažkur turėsi rasti, tačiau ne gatvės labiausiai padeda ieškant, o užsiminimas apie prie pašto vykdomas statybas. Štai pagal ką atrandu, man reikalingą pašto skyrių. Pasiėmusi eilės nr. lapuką pradedu laukti, nes žmonių tikrai daug. Kai jau pagaliau užsidega 162 pajudu prie kasos. Apsikeičiame, aš –gautą lapuką, kasininkė – laišką. Laiminga pajudu namo. Įėjusi, kaip visad, pasitikrinu pašto dėžutę, kas čia žino, gal vėl koks laiškas, ir iš tiesų pagaliau gaunu laišką iš Nordea, su mano kortele. Štai taip su laiškais grįžtu namo. Ačiū visiems laiškų siuntėjams, nes gauti laiškų visada labai smagu.  

Kadangi jau prisirinko nešvarių drabužių, o aš laisva, tai susiruošiu į skalbimo rūsį. Sakau susiruošiu, nes tai reikalauja tikro pasiruošimo, ir svarbiausia laiko. Pirmiausia dedi skalbti, grįžti namo, šį tą paveikus vėl į rūsį – perdėti skalbinius į džiovyklę, vėl grįžtu namo ir galiausiai reikia vėl nusileisti norint pasiimti išdžiūvusius skalbinius. Taigi tie pirmyn atgal reikalauja šiokio tokio pasiruošimo, moralinio. Maždaug apie trečią pajudu link akademijos, nes nors ir sakiau, kad šiandien esu laisva, bet laisva nuo paskaitų, o ne nuo danų kalbos kursų. Buvau prisižadėjusi V ir L (te bus šie žmonės pavadinti būtent taip:D)  atsinešti bananų pyrago, todėl mano pareiga buvo jį išsaugoti iki kursų, viskas pavyko, nors ir jaudinausi, kad galiu atsikėlusi jau nieko neberasti, taip būna kai daug smagurių namuose. Beje vykstant į kursus pradėjo pliaupti, lietutis buvo šoninis, ir turbūt nekeista, kad kaip tik tiesiai į mane. Atkeliavau visa šlapia, o veidas išpurtęs kaip reikiant, bet ką darysi, reikia taupyti. Nes ir pinginei, važinėjant dviračiu, geriau, bet ir pačiai man, juk vis dėlto sportas. Šiandien mokėmės skaičius, o kadangi aš jau juos mokėjau, t.y. beveik mokėjau, kai kur tarimas pasirodė klaidingas, tai galėjau jaustis šiek tiek laisviau. Štai taip ir praėjo pusė savaitės (darbo), o rytoj paskaitos nuo ryto, tad skubu dar pabendrauti su likusiais Lietuvoje ir tada labanakt....

Dvidešimt aštuntoji diena

Antradienis šiandien labai malonus, paskaitos prasideda tik 12 val.  Ramiausiai atsikėlus spėju papusryčiauti, apsitvarkyti, bei iškepti bananų duoną (pyragą), nes šie vaisiai jau gerokai pagyvenę ir tik traukia musiukes. Tad pirmąją dienos dalį praleidžiu labai darbingai, bet maloniai. Aišku vis dėlto neišvengiu ir nemalonumų. Nunešusi priduoti butelius pamatau raštelį, jog automatas sugedęs, taigi su didžiuliu plastikinės taros maišu grįžtu vėl namo. Pasivaikštau ir vėl grįžtu. O taip tikėjausi išmokti ką nors nauja, nors ir atrodytų tokį paprastą, netgi juokingą dalyką, kaip butelių pridavimas. O paskaitų metu vėl sprendžiamos problemos, viskas gal ir būtų gerai, bet mes neturim pakankamai žinių, kaip reikėtų spęsti tas problemas, taigi rašant sprendimo metodus, mes galime naudotis tik kitais šaltiniais, o tai reiškia internetą, kuriame gal ir daug informacijos, bet ją reikia atrasti, perskaityti ir atrinkti svarbiausius faktus, reikalingus problemos spendimui. Ar pasirinkti metodai teisingi, sužinoti neaišku ar kada sužinosime, bet praktikuotis praktikuojamės kaip reikiant. Jau besiruošiant problemos pristatymui pastebėjau, jog pradėjo rinktis debesys ir ilgai nelaukus pradėjo lyti, o aš, šarka, aišku ryte nors ir buvau prisiminusi, jog reikia įsidėti lietpaltį, išeidama jį pamiršau. Taigi jau buvau susitaikiusi su grįžimu per lietų, bet mano džiaugsmui, pasibaigus paskaitoms lauke telkšojo didelės balos, bet lyti nebelijo. Ot pasisekė! Dar prieš išvykstant brolytis davė išspręsti uždavinį , tad iš karto grįžus jo ir ėmiausi. Tačiau vis dėlto nesėkmingai, kai jau buvo aprašyti visi laiškai, lapukai ir kiti tuo metu po ranka pasitaikę, rašymui tinkami daiktai, pasidaviau. Kad ir kaip buvo nemalonu tai pripažinti, tačiau uždavinio neišspendžiau, tad dabar turėsiu savaitės graužatį su tuo uždaviniu. Kvailelė... Beje vakar vakare nusipirkau lėktuvo bilietus grįžimui į Lietuvą per žiemos atostogas. Tad dabar jau nebereikės sukti galvos dėl šio dalykėlio, bet dar visi trys mėnesiai, todėl turbūt ir užmiršti apie tą kelionę spėsiu. Tokios žinios.

 

Dvidešimt septintoji diena

Diena prasideda nuo „Scientific methodology“ paskaitos ir spendžiamos problemos. Jens duoda straipsnį (http://www.sfgate.com/business/article/Lego-s-new-girl-series-helps-profits-soar-3829755.php), kuriame pasakojama apie naują Lego žaislų seriją, kuri yra labai pasisekusi, pelnas staigiai išauga, tačiau tėvai piktinasi šiais žaislais, nes jie pažeidžia moterų teises ir pan. Taigi kokių problemų galima būtų įžvelgti perskaičius šį straipsnį? Iškeliami klausymai patys įvairiausi, nuo „Kas yra Lego ir ką jie gamina?“, iki „Kaip reikėtų išlaikyti šį pelną, norint jog ir tėvai duotų leidimą žaislų gamybai? Štai taip svarstant, toliau gilinantis į projekto rašymą, kuris gali būti, jog bus perkeltas, nes dėstytojas išvažiuoja kažkur į užsienį, ir praeina paskaitos.  Žodžiu, kaip bus su tuo projektu, dar neaišku, bet mokysimės, kaip jį rašyti tai visą šią savaitę. Ne kažkas tie projektai atrodo šiuo metu, bet tikiuosi, kad kai reikės juos daryti, viskas atrodys suprantamiau. Nors paskaitos šiandien iki dvylikos, bet darbai nesibaigia. Grįžusi namo pasidarau kavos, pasiieškau pigių bilietų Kalėdoms, kurie jau sugebėjo  pabrangti ir vėl į trasą – prasideda danų kalbos kursai. Ką šiandien išmokstu? Pasakyti savo vardą (Jeg hedder Augmantė), tautybę (Jeg kommer fra Litauen) ir viso to paklausti. Na nelabai daug, bet nuo liežuvio sukinėjimo, tai prie dantų, tai prie gerklės, tai į šoną, ir tiek pakanka.  Štai taip prasideda taip ilgai laukti kursai. Net knygas gavom nemokamai, įsivaizduojat, kaip mumis rūpinasi!

O kaip jums pirmadienis, mielieji?

Dvidešimt šeštoji diena

Šiandien man buvo susipažinimo su įvairiomis religijomis diena. Viskas prasidėjo nuo mišių šv. Luko bažnyčioje, kuri, kaip jau dauguma matėte nuotraukose, įsikūrusi visai prie pat mano gyvenamos vietos. Jau seniai ruošiausi nueiti, tačiau vis sutrukdydavo mišių laikas, nes tuo metu eidavau į darbą. Bet šį kartą, kadangi darbai buvo baigti dar vakar, galėjau apsilankyti ir protestantiškose mišiose. Dauguma gal ir pakraipys galvą, ko čia jai tose mišiose, bet man kažkodėl kartais atsiranda noras pabūti vienai su savimi ir kartu su Dievu. Aišku aš nesu labai religinga, bet bijau, kad po šių mišių mano apsilankymai bažnyčioje padažnės. O dabar apie pačias mišias. Kadangi tai protestantiška bažnyčia, tai ir eiga šiek tiek skiriasi nuo katalikiškųjų. Pagrindinis skirtumas – giesmių gausa, ir aišku, gerai, kad neužmiršau, moteris kunigė. Choras mane tiesiog sužavėjo, jau seniai nebuvau girdėjusi taip profesionaliai atliekamų kūrinių, tad jaučiausi kaip koncerte. Suprasti, kas šnekama ir giedama  kol kas buvo sudėtinga, tačiau stengiausi ir šį tą supratau. Mišių metu taip pat vyko trejos krikštynos, tad buvo įdomu stebėti, kaip kūdikiai reaguos į „vandens procedūras“. Vienas klykė, kitas spardėsi, o iš trečiojo nei garselio nepasigirdo. Skirtinga ar ne? Po mišių kunigė atsisveikino su visais paduodama ranką ir palinkėjo geros savaitės. Malonu, kai kreipiasi į tave asmeniškai... Pasibaigus mišioms suskubau į budistiškąją ceremoniją, kurios metu smėlio mandala, kurios kūrimą stebėjau penktadienį, buvo sušluota į vietą ir paleista į upę, linkint miestui laimės ir laisvės. Įdomi ceremonija ir be abejonės visiškai kitokia negu krikščioniškoji.

 Grįždami užsukome į cerkvę, kuri atidaryta būna tik labai išimtinais atvejais. Tad pabuvojau dar vienuose  maldos namuose. Kaip vienai dienai, tai gana nemažai. Na ir sekmadienio išvykas užbaigiau blusturgiu, kuriame aptikau gražių dalykėlių. Neišduosiu kokių, nes jie parvyks į Lietuvą gruodžio mėnesį. Štai taip praleidau sekmadienį, prisivaikščiojau, prisižiūrėjau, tad likusią dienos dalį paskyriau mokymuisi, juk rytoj vėl pirmadienis ir dar prasidės danų kalbos kursai, kurių taip laukiu. Greičiau greičiau.....

Sėkmės ruošiantis naujai savaitei!

Dvidešimt penktoji diena

Kažkurią dieną brolis skundėsi, jog neįdomu mano blog‘ą skaityti, nes rašau per daug, o kadangi jis nėra skaitymo mėgėjas, tai jam nusibosta. Tai ta proga šiandien pagalvojau, jog reikia parašyti trumpai.

Kadangi tai šeštadienis, tai papasakoti iš tiesų ir nelabai daug turiu ką, nes kol kas manęs barai ir klubai nevilioja, visi jau net pyksta, dėl mano atsisakymų, bet ką darysi, o kita šeštadieninė veikla nėra itin įdomi pasakojimui. Bet šiuo tuo vis dėlto pasidalinsiu. Šiandien vėl buvau turguje, ir nors kainos  čia milžiniškos (už salotą, agurkus ir pomidorus sumokėjau 59 DKK), daržovės tikrai skanesnės negu iš parduotuvės. Šį kartą viešėdama šioje ypatingoje vietoje pasižadėjau neištarti nei žodžio angliškai, čia buvo tarsi išbandymas man, prieš pirmadienį prasidedančius danų kalbos kursus. Išbandymas pavyko, susišnekėti susišnekėjau, nors ir bijojau tarti žodžius, nes vis neperprantu jų tarimo. Kiaušinių pardavėjas, pamatęs krūva monetų (kaina buvo 30 DKK), net pajuokavo, ar nesiruošiu aš jo apgauti, bet nebuvau apsiskaičiavusi, taigi ir įtarimai apgavyste nepasitvirtino. O vėliau, grįžusi namo, pasidariau šiltos kakavos, nes kažkaip labai traukė prie šio gėrimo, ir įsitaisiau skaityti namų darbams užduotą tekstą „Guidelines of preparing project reports“. Nebuvo labai įdomu, juk teorija, bet kad padėjo susipažinti su projektų rašymo struktūra, tai tikrai. Štai taip bėga mano šeštadieniai.

Beje girdėjau mano gimtajame mieste šiandien šventė, taigi pasilinksminkite mielieji, kurie esate iš Kazlų Rūdos. Sėkmės! 

Dvidešimt ketvirtoji diena

Pirmiausia pasiaiškinsiu, kur gi aš buvau, kad taip vėlai pasidalinau su jumis savo dienele. Taigi, vakar teko pabuvoti turkiškos muzikos koncerte, ką ten koncerte visam vakarėly, su tokiais turkiškais prieskoniais, kaip kaljanai, rožių arbata, saldumynai ir daug turkiškų veidų, suprantate, manau, ką turiu omenyje. Patekau ten labai atsitiktinai, ten grojo šeimininkės bendradarbis, taigi nuėjome pasižiūrėti. Iš tiesų, tai buvo įdomu, nes tokią muziką neišgirsi kasdien, o ir pajusti tą islamišką atmosferą, buvo smalsu.

 Be abejonės, lankantis tokiame renginyje reikia būti gana atidžiai, nes rankinės dingsta greitai, o naujų veidų su klausimais „kaip sekasi?“ taip pat nestinga. Bet kaip vienam kartui, tai smagu. Vėliau neskubėdama pajudėjau link namų. Vakaras, nors ir su šiokiu tokiu lietučiu ir vėju, buvo gražus.

 Buvo įdomu apsidairyti, kaip miestas atrodo naktį, o kadangi šiandien aš laisva, tai galėjau nesijaudindama dėl vėlaus laiko, apžiūrėti viską: naująjį parką, kurio pirmadienį, jau nerasi nei su žiburiu,

rotušę

vulkaną, kuris taip pat skaičiuoja paskutines savo dienas

 ir be abejonės mažąsias gatveles, kuriose nors ir buvo jau vėlus vakaras, dar zujo daug žmonių. 

Toks pasivaikščiojimas buvo labai smagus ir netgi galėčiau sakyti naudingas, nes vėjukas tarsi prapūtė galvelę – vėl jaučiausi laiminga, jog esu ten kur esu. Sakysite, jog visada buvau linksma? Na beveik, tik užvakar vakare, kažkoks slogutis buvo užėjęs, bet gerai, kad buvo greitai išvytas.

O ką apie šiandieną? Na  šiandien, tikiuosi, paskutinį kartą lankiausi International Citizen Services, norėdama pasidaryti mokesčių kortelę, nes kitaip negalėsiu dirbti. Pasitaikė labai maloni moteris, kuri viską paaiškino, ir svarbiausia visą laiką geranoriškai šypsojosi. Tad greitai viskas buvo sutvarkyta ir pažadėta, jog maždaug apie trečiadienį kortelė jau bus pagaminta. Kas gali būti geriau, kai jautiesi jog tu esi klientas, o ne žmogus, kuris turi maldauti, jog būtų padaryta tas ar anas. Po ICS nuvažiavau iki miesto bibliotekos ir susitvarkiau dokumentus, kuriuos turėdama galėsiu laisvai naudotis bibliotekos paslaugomis. Galiausiai apsilankiau meno galerijoje, kurioje buvo piešiama smėlio mandala, reginys įspūdingas, tad ir su jumis dalinuosi šiais grožiais.

 Štai taip praleidau laisvąją dieną ir pasitikau savaitgalį, tikiuosi jog ir jums, mielieji, šiandiena buvo įdomi...

O čia seilei šiek tiek pavarvinti, vakar keptas rikotos pyragas.