Dešimtoji diena

Taigi, šiandien mano ta lauktoji ir išlauktoji diena. Pagaliau prasidėjo mano studijos. Na gerai gal aš kiek ir padauginau. Šiandien dar tik pirmasis pasisveikinimas su studijomis.

Atsikeliu, kaip visada anksti, tad ką čia besivartysi lovoje, jeigu laukia tokia diena. Greitai pavalgau, susidedu daiktus, kurių reikės ir kurių, greičiausiai nereikės, bet dėl visa ko. Dar niekada nebuvau su dviračiu važiavusi mūvėdama aukštakulnius, taigi šiek tiek jaudinausi, kaip čia viskas pavyks, bet viskas buvo puiku, išskyrus jau minėtus kalnelius, pakalnes.... Atvykstu, nors ir labai stengiausi išvykti kuo vėliau, per anksti, tačiau žmonių jau užtektinai. Didelė maišalynė. Įėjusi pastebiu daug daug pridėtų kortelių su vardais ir pavardėmis. Kaip suprantu reikia ir savo vardą susirasti, kol ieškau savosios kortelės susitinku su vienais lietuviais, kitais. Pasidaro baisu, nes vos ne visi aplinkui kalba lietuvių kalba, šiek tiek pasimetu, na bet kad jau taip tai tebūnie.  Judu tolyn, ten vėlgi didžiulis sujudimas, šį kartą visi susirūpinę savo grupės numeriu, po kelių pribėgimų pagaliau ir aš savąjį randu. Šiandien priklausysiu „Team 1“. Prasideda renginys. Kaip ir dera pirmasis pasisako akademijos vadovas. Jo kalba pasirodo keista ir gal net kiek nekompetentinga, nekalbu apie pačią kalbos prasmę, daugiau apie tai kaip jis taria, atrodytų, dar pirmoje klasėje išmoktus, angliškus žodžius. Be abejonės toks jo tarimas susilaukia studentų kritikos, pasigirsta švilpimas, juokas ir pan. Bet net ir man pačiai atrodo šiek tiek keistai, kai vadovas vietoj fenk ju  taria– senk ju. Pradedu galvoti, kur gi tie puikiai kalbantys dėstytojai ,apie kuriuos tiek daug šnekama. Tačiau mano abejones greitai išsisklaido, kai prasideda kitas pranešimas apie laimingiausią šalį? Kažin kas čia per šalis??? Šio pranešėjo anglų kalbai jau nebeturiu ką prikišti, nors dėl jo gergždžiančio balso kai kas pasigirsta ir ne taip kaip reikėtų, bet ką čia aš, didžioji anglistė, kritikuoju, iš tokių tik pasijuokti galima. Pristatymui prasidėjus lentoje pasirodo vestuvių nuotrauka. Be abejonės mums viską paaiškina, nors jam apie 60 metukų, tačiau susituokė tik prieš dvi savaites. Nuaidi iškilmingi plojimai. Šypsena jau iki ausų, tačiau toliau tęsia pasakojimą apie savo laimę, šį kartą jau ir įtraukdamas studentus. „ Kiek čia lietuvių???“-pasigirsta klausimas ir pakyla galybė rankų, na ne pusė, bet netoli to. Toliau tęsia vardydamas kitas valstybes. Taigi lietuvių čia dauguma, tiesiog neįtikėtina. Bet be lietuvių taip pat daug bulgarų, rumunų, lenkų, latvių, estų, bei kitų tautybių. Po šio pranešimo, gerai jau nebeprisimenu, nes jų buvo daug, prasideda komandiniai žaidimai, tad pajudame į klases. O kokie gi tie žaidimai. Pasakyk savo vardą, tada žodį su pirmąja tavo vardo raide. Kitas turi pakartoti tavo vardą, tą žodį ir pasakyti savo. Nu žodžiu tikra susipažinimo žaidimų klasika, tačiau kai grupėje virš 30 žmonių, tai pasidaro net kiek sudėtinga, ypač kai vardai daugumos net negirdėti, kai kurie net keliantys juoką. Norit pavyzdžių?? Būtinai. Pvz: (rašysiu, kaip išgirdau, nes kaip rašosi, net neįsivaizduoju) Čenga, Chuje, Sildan, Smiorm. Žodžiu tokių perliukų užtektinai, tad ir liežuvį tenka nemažai palaužyti. Baigę pradedame nagrinėti akademijos sugalvotus penkis žodžius iš F raidės: foxus, friendly, flexible, fun, fast. Kuris gi iš jų svarbiausias ir kodėl? Prasideda diskusijos, dauguma pasisako už fun, mes už friendly, o paskutinioji grupė geriausiai atšauna: „Kam tas fast? Dar reikėjo vieno žodžio?“ Vadovė tada paklausia, ką jie siūlytų vietoj fast, o jie atsakymą jau tarsi pasiruošę: „Fresh“. Sutinku ir aš su jais. Po  užsiėmimų grįžtame į valgyklą, kur mūsų jau laukia priešpiečiai, sumuštiniai, pasirinktinai su tunu, vištiena arba kumpiu. Be abejonės atskirai vegetariškas patiekalas. O atsigerti, rinkis ko nori: nuo fantos iki schwepso. Nemažai, manau mes akademijai kainuojam už tokius valgius, o juk dar po visko laukia pietūs. Taigi pasistiprinę grįžtame prie grupinio darbo. Keliaujame į Mėnulį. Tačiau kažkas sugenda ir dėl to reikia nukeliauti 200 mylių pėstute. „Nemažai, taip?“ klausia pranešėja .Liko tik 15 daiktų, kuriuos reikia sunumeruoti nuo svarbiausio iki nesvarbiausio (gal net neveikiančio Mėnulyje). Pradžioje savarankiškai, vėliau kartu su grupe. Tai išgirdusi šiek tiek nusimenu, nes žaidimas žaistas ne kartą tiek ISM, tiek gimnazijoje, tiek kituose jaunimo susitikimuose. Bet ką padarysi. Koks gi šio žaidimo moralas? Rezultatai dažniausiai būna geresni dirbant grupėje, o ne individualiai. Visa kita prabėga labai greitai. Mokomės dainuoti  daniškas dainas, klausomės informacijos dėl jau minėto CPR numerio ir pan. 15 valandą jaučiuosi tiesiog išsekus, tad nors dar laukia pietūs, tačiau jų nebelaukiu. Štai tokia ta pirmoji studijų diena.

Galvojat, kokia gi ji atsiskyrėlė, su niekuo nesusipažįsta, visur viena? Oi ne, susipažinimų pastarąsias savaites visa gausybė, tiesiog nenorėdama paliesti naujųjų pažįstamų  asmeniškumų, ypač kai jie yra lietuviai, stengiuosi šią temą tarsi praleisti, neįsižeiskite mieli skaitytojai. Na gerai papasakosiu apie vieną bulgarą. Susipažinome mes šiandien ir šiaip į jį gal ir būčiau neatkreipus dėmesio, bet  jo pasakymas,  jog jį laimingu daro pinigai, mane tiesiog sukrėtė. Kažkaip niekada nebuvau susidūrusi su tokiais materialistais, tam man tai išgirdus tiesiog ištiko šokas.  Pasirodo ir tokių žmonių yra Žemėje. 

Tiek tų žinių, nuo rugsėjo 10 pradedu mokytis danų kalbos, jau oficialiai, tad gal ir jus pamokysiu :)