2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

40-oji 2012 metų savaitė, arba "Ačiū, mokykla!"


Tiesiog pasidariau tinginė, nebeparašau nei sau, nei jums... O dienos tiesiog bėga, čia pirmadienis, o čia jau penktadienis, ir taip visa savaitė. O ką per tą greitą savaitę nuveikiu? Irgi ne itin daug, pirmadienį tenka pabuvoti tik danų kalbos kursuose, kurie kuo toliau tuo darosi nuobodesni. Viskas taip lėtai, ir jau ne vien man taip. Praėjus valandai mes būnam išmokę visą temą, bet sugebam dar ką nors daryti likusią pusantros valandos. Ir taip visada, visada. Gerai, kad bent gaunu knygų, tai galiu skaityti. Antradienį vėl tenka garbė dalyvauti  teisės paskaitoje, va čia apie lėtumą jau nieko negaliu pasakyti, nes pertraukų čia beveik nėra. Na gerai viena mažučiukė 5 min per tris valandas. Bet už tai visi tikrai klauso, domisi ir stengiasi, tai ne Business economics. O labiausiai džiugino mane tai, kad vėl šviečia Saulė, tai vienas iš tų dalykų Danijoje, kurie yra labai laukiami, dėl to  jais taip džiaugiamasi. Na, o trečiadienis pasirodo jau nebe toks mielas, vėl projektas, kuris mane veda iš proto. Kiekvieną kartą, kai jį prisimenu nuotaika iš karto sugenda visai dienai.... Greičiau jis baigtųsi, greičiau. Žinau jos jis baigsis, bet kartais sudėtinga laukti, kai matai, kad ne viskas taip sekasi, kaip norėtum. Bet viskas bus gerai, tikrai bus gerai.  Beje danų kalbos kursuose žadami pasikeitimai, gausime naują mokytoją, nes dabartinei važinėti 80 km iš Aalborg‘o buvo kiek per sudėtinga. Labai įdomu kaip čia bus su nauja ta mokytoja.
 Kadangi projektas jau kabo ant nosies, tai ketvirtadienį susitariame susitikti prieš paskaitas ir dar šiek tiek padirbėti. Kadangi namų darbams pasiskirstėme išanalizuoti tam tikrus finansinius rodiklius, tai manau, jog pasistūmėsime kaip reikiant. Ir iš tiesų susirinkę ketvirtadienį, kaip visada žmoniškai susitikt negalim, nes valandą bandom kažką daryt dviese su Alex‘u, vėliau prisijungia dar Flemming‘as, pataisom prieš tai parašytą tekstą ir suprantam, jog parašėm, jau net gal šiek tiek per daug:D  Tudor‘o taip ir nesulaukiame,  bet ir gerai, nes jo šnekumas visus varo iš proto. Kadangi penktadienį nėra numatyta paskaitų, tai grįždama namo jaučiuosi kaip prieš savaitgalį, na bet dar laukia susitikimas su projekto grupe, bet nieko, čia jau ne bėda, kaip nors.  Labai tikiuosi jog pavyks kaip reikiant pasistūmėti rašant išvadas. O dabar dar kartą pasikartosiu, vėl šviečia saulė...

Dar vakar ruošiausi įdėti nedidelį straipsniuką Mokytojų dienos proga, bet... taip jau gavosi, kad įdėti nepavyko, tačiau šiandien dalinuosi savo mintimis apie mokytojus ir sveikinu juos.

Ačiū, mokykla!
Ruduo jau meta savo raudonus lapus, o tuo pačiu primena mums, jog metai baigiasi. Dėl to norisi prisiminti visus, dėl kurių metai buvo kitokie, ypatingi. Prisiminti turiu daug ką, tačiau šį kartą, tebus pasakojimas apie mokyklą, kurią jau baigiau, tačiau menu kasdien. Mokykla, net ir ją baigus, dar ilgai išlieka atmintyje. Su ja susiję daug prisiminimų: dvylika metų varstome duris, kartais ištroškę žinių, kartais norėdami tik susitikti su draugais, bet vienaip ar kitaip - tai vieta, kurios negalima pamiršti.
Spalio pradžia man iš karto primena, jog mokyklos laukia didelė šventė – mokytojo diena.  Mokytojams norisi padėkoti už kantrybę, pasiaukojimą ir didžiulę meilę, kuri nėra išreiškiama nuolaidžiavimu. Mokytojo meilė mokiniams - labai išskirtinis dalykas, ne visiems suprantamas, tačiau, mano nuomone, tai suvokimas, kas yra geriausia mokiniui. O mes kartais esame tinginiai, tad mokytojui reikia mus paauklėti, bet juk tai tik mūsų vardan. Visada prisiminsiu savo mielos auklėtojos poelgį. Pastebėjusi, jog kiekvieno kontrolinio metu mes vis „šnekamės“ su suolo draugu, pasakė labai aiškiai ir tiesiai: „Jeigu dar bent kartą šiame suole išgirsiu ką nors tariantis, sukeisiu pažymius“. Viskas, nuo tos akimirkos kontrolinio metu būdavo visiška tyla. Iš vienos pusės, į tokį pasisakymą galima buvo reaguoti ir labai neigiamai: kaip ji drįsta, ji neturi teisės ir panašiai. Tačiau, kaip jau minėjau, mokytojai mums nori gero, o tai reiškia, kad ir šiuo atveju pasirinktas būdas buvo panaudotas vardan mūsų. Bandysite spėti? Pasakysiu pati: pagal brandos egzaminų vykdymo instrukciją, pastebėjus nusirašinėjimą, pasakinėjimą, mokiniai šalinami iš egzamino. Argi ne baisiai skamba? Tad dar vienuoliktoje klasėje išreikšta pastaba sustabdė tokią brandos egzamino baigtį. Tai vienas iš mano gyvenime patirtų mokytojo meilės mokiniams pavyzdžių. Tačiau visada maloniau būti pagirtam, negu sudrausmintam. Pagyrimai iš tiesų veikia mokinių sąmonę labai teigiamai, tik kai jų yra tiek, kiek reikia, o tą tinkamą kiekį labai sudėtinga atrasti, tačiau kai kuriems mokytojams tai pavyksta. Šį kartą kaip pavyzdį pasitelksiu fizikos mokytoją, kurios pamokų nebeturiu jau dvejus metus, tačiau jos mokymo stiliaus pranašumai galvoje vis dar neblėsta, juo labiau, kad turiu ir kas tai primena. Taigi, kuo išskirtinė ši mokytoja? Pirmiausia, ji moka sudominti, o mokinių priskyrimas tam tikrai grupei, pagal turimas žinias (tikiuosi ši praktika vis dar taikoma) labai padeda susikoncentruoti, nes gabesni nepyksta dėl laiko gaišimo, o šiek tiek mažiau žinių turintys mokiniai gali tas žinias įgyti, o ne vytis gabiuosius, taip paliekant daug spragų, kurios vėliau neleidžia toliau gilintis į naujas temas. (Beje, mokytoja, tikiuosi jūs šį straipsnelį skaitote, aš vis dar prisimenu Jūsų išmokintą elektros srovės formulę (I=U/R), kurią mums įsiminti padėjo trys trumpi žodžiai, susieti su mūsų klasioku: Ignas ūsą raito. Pamenate?) Kiekvienas mokytojas yra išskirtinis, tad visada sunku vertinti žodžiais: geresnis, blogesnis. Štai mano lietuvių mokytoja labai mėgo atsakinėjimą žodžiu, o kadangi klasėje visada apie tai užsiminus pakildavo „rankų miškas“, tai dažniausiai tekdavo kalbėti man vienai. Ir nors tuo metu tiesiog bijodavau ir nekęsdavau šios pamokos dalies, tačiau dabar  galiu pasakyti, jog tai man suteikė pranašumą prieš kitus, nes dabar jau nebekyla problemų kalbant prieš auditoriją, galiu laisvai reikšti savo nuomonę - visa tai dėka lietuvių mokytojos. Ačiū jai! Dar vienas įdomus patyrimas besimokant gimnazijoje - tai keturios matematikos mokytojos per ketverius metus: turbūt suprantate, kad turėjo būti labai įdomu. Kiekviena buvo savaip įdomi. Turbūt jų dėka mano ateities planai pakrypo daugiau į matematinę pusę – finansus. Niekaip negaliu pamiršti ir savo pirmosios mokytojos: šis žmogus - turbūt visų gyvenime - palieka svarbų ženklą. Nuo jo daug priklauso, kokie mes būsime ateinančius 12 metų. Manau, pirmojo mokytojo tikslas yra sudominti mažą žmogutį, sėdintį mokyklos suole, jį supančiu pasauliu. Tai lemia, ar vaikas bus žingeidus, trokš sužinoti dar daugiau, o tai juk ir reiškia mokymąsi. Mano pirmajai mokytojai tai pavyko, tad ir dabar, jau baigus mokyklą, noras pažinti pasaulį nemažėja.
Padėkoti noriu visiems mokytojams, su kuriais teko bendrauti, nes kiekvienas prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo, kiekvienas buvo dailininkas, kuriantis, o vėliau dailinantis paveikslą – mokinį.  Ačiū mokyklai už čia praleistas 2160 išskirtines, nepakartojamas dienas, kurių iš atminties, tikiuosi, niekada nepavyks ištrinti.

O tiems, kuriems neteko paragauti mokytojo duonos, siūlau nebambėti dėl sutrumpėjusios dienos ir retų Saulės spindulių, nes ir šis laikas turi tam tikrų pliusų. Siūlau išsitraukti gerą knygą, pasidaryti arbatos,  dar geriau jei su medumi ir citrina, pasiimti plytelę šokolado, ar kito gardėsio, įsitaisyti sofoje ir mėgautis. ..Geriau ir būti negali....
O štai koks ruduo pas mus....







2 komentarai:

  1. Fizikos mokytoja dar ir dabar tą Igno formule, išaiškindama, naudojasi. :D

    AtsakytiPanaikinti