2 mėnesiai gyvenimo Danijoje, arba svajonių parkas

Taigi, mielieji, neįtikėtina, bet aš Danijoje gyvenu jau 2 mėnesius. Iš vienos pusės tai mažai, iš kitos daug. Bet dabar viskas jau kitaip. Čia jaučiuosi, ne kaip svečias užsukęs pagyventi porai mėnesių, o kaip pilnateisė šios šalies gyventoja. Jaučiuosi puikiai, nes juk tai mano naujieji namai. Be abejonės visada bus ir minusų, bet visada reikia ieškoti tos šviesiosios pusės, ir būtent ją kelti į dienos šviesą. Taigi kuo man dabartinis gyvenimas patinka. Visada džiaugiuosi kelionėmis dviračiu į akademiją, ir nors kartais pliaupia, kaip iš kibiro, o vėjas prieš kalną toks, kad paskutinius metrus, atrodo, jau nebepavyks įveikti, tačiau tai puiki rytinė mankšta ne tik kūnui, bet ir sielai. Tai pat džiaugiuosi šeštadienio apsipirkimu turguje ir nors kainos beprotiškos, tačiau daržovių ir vaisių kokybė puiki, ir parduotuviniai produktai su turgaus niekada negalės lygintis, o pamokos apie obuolių veisles ir parodytą dėmesį veikia ypatingai. Tai pat džiaugiuosi galėdama mokytis naują užsienio kalbą ir kiekvieną kartą supratus, jog judu link tikslo, apima toks malonus jausmas, kad žodžiais sunku ir apsakyti. O pats keisčiausias malonumas, tai sekmadieninių mišių lankymas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors taip nutiks, tačiau dabar, belaukdama savaitgalio visada žinau, jog sekmadienį vyksiu į mišias, pagiedosiu, paklausysiu pastoriaus pamokslo, kurio suprasti, kol kas nelabai pavyksta, nes mano danų kalbos žinios kol kas nesiekia tokio lygio, jog galėčiau suprasti aido išdarkomą kalbą ir laiminga, bei „švaria“ galva grįšiu namo.

Kiekviena diena čia vis kitokia, pirmadienį, gal keiksiu paskaitą ir savo kvailą galvą, o antradienį džiaugsiuosi skania vakariene ir įdomiu pakalbiu, jos metu. Niekada negali žinoti, ką tau teks šiandien patirti, tad semiu visus iššūkius, galimybes pilnomis saujomis ir džiaugiuosi jos esu ten kur esu.