Daug visko ir apie viską.

Sveiki, mielieji, seniai matyti ir nelabai.

Pagaliau išaušo atostogos.... o kas jų metu?

Manau, jog praėjo jau ganėtinai ilgas laiko tarpas nuo mano apsigyvenimo Danijoje, todėl viskas patapo įprasta, nebevyksta tiek daug iššūkių. Dienos bėga kaip bėgusios, o savaites keičia naujos savaitės. Štai aš jau ir po rudens atostogų. Net nepajutau, kaip greitai jos prabėgo, tačiau su jumis pasidalinau daugiausia vaizdais, o kur aš tiksliai buvau ir ką ten veikiau, turbūt, žino nedaugelis. Taigi pradėkim nuo pradžių. Atostogas pirmą kartą pajutau būdama pas V ir L. Tai buvo šeštadienio vakaras, mokykla išvalyta, tad galvoja ramybė ir žinojimas, jog visa savaitė bus skirta tik sau pačiai, o ne kokiems valymams, paskaitoms su kvailomis užduotimis ar kitiems nemaloniems dalykams. Labai maloniai praėjo tas vakaras, tačiau likus jau nebe daug laiko iki vidurnakčio susivokiau, jog reikės dar grįžti namo, ir ne šiaip sau, o dviračiu. Bet tokius iššūkius aš mėgstu, o dar ir mano autobusas važiavo, rodydamas man kelią,  priekyje, taigi jokių bėdų nekilo, kaip tik buvo įdomu pajusti naktinę miesto dvasią. Sekmadienis prasidėjo, kaip visada, mišiomis bažnyčioje, o paskui išvyką, šį kartą, į jau minėtą, svajonių parką, kurio įspūdžius galite pamatyti šiek tiek žemiau. Pirmadienį galėčiau pavadinti pasiruošimo diena, per kurią slankiojant iš vieno galo į kitą, ir pananašiai, ir pralėkė visa diena. Na, o trečiadienį prasidėjo kelionė link Šiaurės jūros. Nors atstumas labai panašus kaip nuo mano gimto miesto iki Vilniaus, bet važiuoti teko virš trijų valandų. Tačiau kelionė neprailgo, teko pamatyti išties daug skirtingo Danijos kraštovaizdžio pavyzdžių. Mūsų kelionės tikslas buvo senos šeimos draugės namai, kurie įsikūrę kokia 10 km iki jūros, tačiau, kai turi mašiną tai ne problema. Beje apie transporto priemonę. Pradžioje buvome sutarę, jog vyksime traukiniu, tačiau išsiaiškinus kainas, šios būdo buvo atsisakyta ir pasirinkta nuomotis mašiną, nors ir kai reikiant teko patuštinti piniginę norint padengti kelionės išlaidas, tačiau troškimas išvysti šiek tiek daugiau, ne tik Aarhus‘ą nugalėjo. Taigi atvykę pasisveikinome ir užėjome į vidų. Priimta buvau labai šiltai, o to priėmimo labiausiai ir baiminausi. Štai tada ir prasidėjo mano trijų dienų maratonas danų kalbai lavinti. Pradžia buvo labai sunku, tačiau vėliau pajutau, jog pradedu suprasti apie ką šnekama, nors taip lengvai šnekėti dar nepavyko, ypač, kai norima labiau susipažinti su Lietuvos istorija. Tad teko naudotis savo vokiečių ir anglų kalbų žiniomis. Be abejonės domėjimasis Lietuva, man ypač patiko, tad ir pasakojau labai daug. Turbūt paklausit, tai kaip gi ta jūra? Iš tiesų fantastiška, ir būtent tai, ko man ir reikėjo. Nes ilgi pasivaikščiojimai paplūdimiu taip puikiai išvalo visas mintis iš galvos, kad jautiesi tarsi naujai gimęs.  Būtina paminėti ir tai, jog ši jūra visiškai kitokia, skiriasi tiek jos spalva, tiek bangų aukštis. Štai bangos mane labiausiai ir sutrikdė, nes noras būti kuo arčiau jūros, buvau su botais, pavertė šlapia vištele, nes neapskaičiavusi vandens kiekio prisėmiau į juos. Tad teko visą kelią šlepsėt, o galiausiai nusprendžiau, jog basai bus geriausia.

Visos šios dienos buvo fantastiškos, o paskutiniąją išsiruošėme dar daugiau pakeliauti, pas kitus draugus, kurių vasarnamis visai prie jūros, gal kokios 2 minutės pėsčiomis. Nors oras nedžiugino, važiuojant link vis tikėjomės, kad pagaliau, gal jau nustos lyti, tačiau vis dėlto nenustojo. Bet atvažiavus, kaip galima nepamatyti jūros. Tad nors daug norinčiųjų pasigrožėti jūra neatsirado, tačiau aš ir šeimininkė vis dėlto išėjom. Kad jau išėjom, tai reikia kaip reikiant pasivaikščioti, nebe reikalo grįžus teko gręžti kelnes, o lietų pajuto, net ir apatiniai. Tačiau į lagaminą įsimestos „tympos“ atstojo kelnes, ir neteko būti šlapiai. Gal kiek įdomus vaizdelis, bet geriau negu dar dvi valandas važiuot jaučiant tą šlapumą ir šlatį. Be abejonės, šiek tiek jaudinausi, kad neprisikabintų kokie nors baubai, bet kelionės prisiminimais dalinuosi būdama sveika, kaip ridikas. Štai taip ir praėjo mano atostogos, suteikusios galimybę susipažinti su Danija iš arčiau.

Viskas turi pabaigą, atostogos taip pat, kaip ir be abejonės malonumai jų metu.

Atostogos baigėsi ir atėjo nelauktas pirmadienis, su iš karto diena nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Gal ir atrodo keistai toks mano skundimasis, tačiau man toks tempas kiek per didelis. Paskaitos, kaip paskaitos, o danų kalbos mokytojos paprašiau, kad paaiškintų man laipsniavimą. Ji praėjo ieškoti šios gramatinės dalies vadovėlyje, tačiau neradusi pažadėjo kitą pamoką atnešti, tai ko man reikia. Pagaliau išaušo paskutinė, kvailojo projekto diena. Taip šį kartą jau tikrai paskutinė. Teko pristatyti visą mūsų atliktą darbą. Be abejonės mes negalime be kokių nors iššūkių. Kas gi šį kartą nutiko? Ogi Tudor pramiegojo, taip jums čia ne juokai. Kai paskambinau likus dvidešimčiai minučių iki pristatymo, kur jis yra ir kodėl vėluoja, pasirodo prižadinau jį, nes, matote, vyrukas negirdėjo žadintuvo. Gal ir galima būtų suprasti, bet aš nesupratau, nors tai priėmiau kaip galimybę pagerinti savo situaciją, nes labai abejojau ar jo prezentacijos dalis galėtų pakelti mūsų įvertinimą. Na ką, išlaikyti išlaikėme, o tai, manau, svarbiausia. Koks pažymys? 4, ne kažką, bet kai supranti, jog jau viskas praeitis pasidaro žymiai lengviau. Grįžusi namo labai džiaugiausi, jog dabar jau tikrai viskas baigta ir tris savaites galėsiu ramia galva gyventi, nesukdama dėl tokių projektų ir SVARBIAUSIA komandinio darbo. Tačiau tik tas kelias valandas buvo suteikta galimybė pailsėti, o vėliau, kas gi vėliau. Išsiruošusi į biblioteką, pastebėjau jog  mano dviračio padanga nuleista. Taigi pagalvojau, negi vėl. Prisipūsti nuvažiavau iki dviračių parduotuvės ir viskas tarsi ir atrodė gerai, tačiau tas nedidelis šnypštimas nedavė ramybės. Vakare išnešusi šiukšles, norėjau įsitikinti, kai čia yra ir štai, kaip jau ir turbūt numanote, mieli skaitytojai, padanga buvo tuščia. Šia nemalone žinia pasidalinau su šeimininke, o ji pasirodo daug išmananti šiame reikale, patarė surasti tą skylute ir ją užklijuoti. Be abejonės visas priemones ji taip pat turi. Apsidžiaugusi tęsiau vakarienės gamybą ir be abejonės pyrago kepimą. Kadangi aplankyti mus ruošėsi miela mergina, tai ta proga susiruošiau gaminti Tarte tatin. Neįtikėtina, bet pavyko puikiai, o skonis....... Mes keturios beveik ir sukirtom visą jį. Tas pagrindo trapumas ir karamelinių obuolių  sultingumas pavergė, o dar ledai pašonėje, taigi tikra pasaka. Vėliau dar paskaičiusi naują knygelę, susiruošiau į sapnų karalystę, nes jaučiausi beprotiškai pavargusi. Kažin kodėl?????

Nelemtas dviratis

Rytojus išaušo, labai maloniai, niekur nereikėjo skubėti, tad su pižama ir papusryčiavau ir dar pavyko pažiūrėti naują Liežuvautojos seriją. Kaip ir viskas atrodė turėtų būti labai gražu ir miela, tačiau dviratis nedavė ramybės, tad papusryčiavusi susiruošiau į rūsį taisyti šios transporto priemonės. Pradžia nors ir sunkiai, bet pavyko prasibrauti iki kameros, tačiau tada ir prasidėjo. Radau vieną skylutę, na gerai, ją užtaisiau, vėl viską uždėjau šiaip taip pripūčiau.  Ne, vis tiek leidžia, vėl išsiardžiau, o tada pamačiau, jog jau nebe viena yra ta skylutė, o jų žymiai daugiau. Tačiau nenuleidau galvos. Pradėjau užtaisinėt, vėl pripūst, ieškot kitų skylučių, kol susivokiau, kad jau ilgokai aš čia užsiimu tuo. O dar buvau prisižadėjusi nupirkti turguje daržovių. Grįžusi namo pasiėmiau krepšį ir greitu žingsniu patraukiau prie turgaus. Ši dienos dalis tikrai buvo labai maloni, o dar gavau nemokamus tris pomidorus, tad tikrai nuotaika pasitaisė. Grįžusi namo pasidėjau pirkinius ir vėl nulėkiau į apačią žiūrėti, kaip gi tie mano lipinimai pavyko. Vėl pripūčiau, nu vis tiek leidžia, tačiau lipinti jau nebe turėjau kuo. Paskambinusi šeimininkei paprašiau, jog nupirktų daugiau lipukų, tačiau jai trečiadienis taip pat sunki diena, tad laiko neturėjo tam. Štai taip ir atėjo trečia valanda, kai man jau reikia vykti į danų kalbos kursus, o mano dviratis vis dar guli paslikas. Tada jau pasidaviau ir nusprendžiau, jog nors ir kainuos, bet tikėtina, jog laikys ilgiau, negu mano visi lipinimai, ypač kai tų skylučių pilną. Iš kur, vienas Dievas težino. Tačiau buvo dar neišspręsta mano vykimo į kursus problema. Paprašiau šeimininkės, jog gal ji galėtų paskolinti savo dviratį. Be abejonės ji sutiko, tačiau, tačiau.... pasirodo jame yra problema su grandine, ir kai jau man reikėjo judėti link akademijos, ta grandinė buvo nukritusi. Atrodytų viskas labai paprasta, uždedi ir važiuoji. Tačiau man taip gerai nesisekė, tada galiausiai apsisprendžiau, jog vyksiu autobusu. Dar prieš tai sutikau savo keistąjį kaimyną ir jis pasisiūlė padėti, tačiau jau buvau praradusi viltį ir pagalbos atsisakiau.

Keistasis kaimynas

 Kad visas mano šis pasakojimas nebūtų toks neigiamas, papasakosiu apie tą keistąjį kaimyną. Taigi viskas prasidėjo, kai kartą grįžusi namo, rakinausi savo dviratį ir tuo pačiu metu parvyko ir kitas nematytas dar žmogus. Pastebėjau, jog jis juda taip pat prie tų pačių durų ir labai maloniai palaukė, kol aš prisirakinsiu ir ateisiu prie jų, kad nereikėtų man dar kartą jų rakinti ir panašiai. Pradėjome lipti laiptais, jis pirmas aš iš paskos. Na ką pasiekėme manąjį aukštą ir abu sustojom. Jis išsitraukė raktą ir pradėjo rakinti MANO duris, o tuo pačiu padavė ranką besisveikindamas ir prisistatydamas, kaip mano kaimynas. Tačiau vyriškis suklydo aukštus ir rakino mano duris, o ne savąsias esančias aukščiau. Turbūt labai nesusipatogino, tad tai supratęs greitai užlėkė į savo aukštą. Apie tai papasakojus šeimininkei ji paaiškino, kad tai režisierius atvykęs pusmečiui į Daniją. Pasidarė labai įdomu. Mano smalsumas greitai buvo patenkintas, nes už kažkur savaitės vėl susitikom skalbykloje, kur jis dėjo į džiovyklę savo rūbus, o aš tą patį norėjau daryti. Pradžioje bandė daniškai, tačiau nepavykus prakalbo angliškai ir paklausė ar ir aš kalbu šia kalba. Kas man beliko, tik paaiškinti, jog ir aš esu ne iš Danijos. Vyriškis be abejonės labai susidomėjo ir paklausė iš kur aš esu. Pasakius Lietuvos vardą jis nusišypsojo ir prasitarė žinantis nemažai apie Lietuvą, Vilnių ir norėtų  į jį atvykti, nes šiuo metu vykstantys kultūriniai ryšiai su Gruzija jį labai domina. Aš be abejonės labai nudžiugau, juk ne kiekvienas sutiktas žmogus žino Lietuvos sostinę ir net šį tą apie kultūrą. Be abejonės aš taip pat paklausiau, ką jis veikia Danijoje. Pasirodo, jo  žmona danė ir jis turi dukrytę, o pats yra iš Kolumbijos. Taigi dabar visada pamačius jį man iš karto pralinksmėja nuotaika, ypač žinant kaip jis atrodo. Nu žinokit rimtai, tikras Boratas.

Tai tokios žinios, ir labai viliuosi ir tikiuosi, jog visi blogumai jau baigėsi ir vėl galėsiu toliau tobulėti ir judėti į priekį, nes šiuo metu jaučiuosi nei šiaip nei taip. Tikiuosi jog jūsų gyvenimėliai, mielieji, nėra tokie pilni iššūkių, nes nors jie ir gerai, bet kas per daug tas nesveika. Beje girdėjau, jog jau laukiat pirmųjų snaigių. Sėkmės! Pas mus jos dar turbūt ilgai neužklys.