Na, ką, o
aš ir vėl tyliu. Ir tikrai negalėčiau pasakyti, jog tyliu, nes neturiu laiko,
to laiko kaip tik šią savaitę labai daug, bet vis dėlto, kaip neatrandu laiko
parašyti, būtent čia, taip neatrandu. O ką gi aš veikiu. Man jeigu ką, tai ši
savaitė visiškai laisva, bet tiek visko prisigalvojau, prisimąsčiau, kad to
laisvumo per daug ir nebeliko. Bet apie viską iš pradžių.
Praeitą
savaitę buvau iš tiesų labai užsiėmusi. Pradžioje pristatėme savo projektą, o
paskui dvi dienas ruošiausi egzaminui, ir žinote ką, man jis nenusisekė, net
labai nenusisekė, nes kaip dabar pati suprantu, tai patį egzaminą suvokiau
klaidingai, todėl ir pažymys buvo atitinkamas. Gėda sakyti, bet 4 (pagal danišką sistemą tai yra šiek tiek
žemiau vidurio). Dėl to be abejonės labai išgyvenau, bet padedama draugų,
artimųjų, kursiokų nurijau tą karčią piliulę ir judėjau toliau. Kadangi
nusimatė atostogų savaitė, be abejonės butų smagiau jeigu tokios savaitės būtų
leidžiamos Lietuvoje, bet ne viskas taip paprasta, tai nulėkiau į biblioteką ir
iš karto pasiėmiau tris knygas (šį kartą angliškas). Dvi „Ir velnias dėvi
Prada“ autorės, jeigu ir nesate skaitę knygos, tai filmą tikrai matėt. Žodžiu knygos labai praprasto turinio, bet
būtent tai, ko man šiuo metu reikia. Nebe reikalo, šios dvi knygelės per tą
laisvą savaitę buvo greitai sugraužtos. O trečioji laukia savo laiko, nes tiek
šrifto dydis, tiek knygos apimtis, tiek autorė, ir jos gyvenamasis laikotarpis,
man reiškia tik vieną – skaityti nebus lengva, bet kaip nors.
Be knygų
skaitymo dar užsiėmiau darbo paieškomis ir nors apėjau daugumą restoranų, šiuo
metu laisvų vietų, indų plovėjo pareigose, nebuvo, bet ši patirtis man
pravertė, patobulinau šiek tiek savo danų kalbos žinias ir šiaip pabendravau su
kitokiais žmonėmis.
Trečias dalykas, tai pagaliau atšventėme V
gimtadienį, ir ne šiaip kokį, bet visą
20-ąjį. Nors šiaip, kaip ir gimtadieniui priklausytų tortas, bet šį
kartą nešiausi skruzdėlyną, žinodama, jog panelė šį saldumyną dievina.
Praleidau puikų vakarą ir nors ruošiausi ir grįžti pėstute (tik 4 km:D), tačiau
vakaras prabėgo labai greitai, o
vidurnaktį eiti namo tiek pabijojau, tiek patingėjau, tad grįžau autobusu.
O štai po
kelių dienų apsilankė pas mane kitas bendrakursis L, su kuriuo pirmiausia
apėjom parduotuves, nes aš vis dar
lakstau po kelias, jeigu žinau, jog kažkurioje man reikalingas produktas
pigesnis, o paskui kepėm Tarte Tatin, nors tai buvo jau tikrai ne pirmas ir ne
antras kartas kepimo, bet jau kad nesisekė tai nesisekė. Keramikinę formą jau
buvau naudojusi, tad net negalvojusi paėmiau būtent ją. Šis kartas buvo
lemtingas ir ji sutrūko, tiesiai ant viryklės. Kaip turbūt suprantant valyti
turėjau ką. Tada pasiėmiau išardomą formą, nes vis dėlto tešla jau buvo
šaldytuve ir pyragą tikrai norėjosi iškepti, bet kaip ir tikėjausi forma nebuvo
sandari, tad nemažai kas išbėgo paprasčiausiai pro kraštus. Bet pyragas iškepė
ir nors ne taip kaip kitais kartais, ir karamelės likę buvo jau visai ne daug,
bet skonis vis dėlto buvo geras.
Štai taip
daužydama, gadindama, o paskui taisydama ir leidau savaitę.
Girdėjau
Lietuvoje, kaip reikiant šalta, tad nesusirkit!!!
P.S. Toks
netyčiukas įvyko, tad kovo viduryje grįšiu į Lietuvą, dėl ko be galo
džiaugiuosi. J
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą