Jau seniai ruošiausi padaryti nedidelę žiemos
fotosesiją Aarhus‘ui. Ir štai prieš kelias dienas netikėtai gavau pasiūlymą pasivaikščioti
su viena panele. Nepriimti jo negalėjau, nes žinodama kiek kartų susitikimas
buvo atšauktas ir vėl planuotas, atsisakyti būtų jau buvę kiek nekorektiška ir
nemandagu, o ir susitikti labai norėjosi. Tad griebiau savo rožinį fotoaparačiuką,
atitinkamai apsirengiau, nes nors šalčio daug ir nebuvo, bet vėjas niekadėjas
viską pakreipdavo savo linkme, ir išskuodžiau pasivaikščioti.
Labai džiaugiuosi šiuo susitikimu, nes palietėme
labai daug svarbių temų, viena iš jų – emigracija. Kadangi mūsų nuomonė šiuo
atveju sutapo, tad buvo labai gera pasidalinti ja. Būdamos savo šalies
patriotės dalinomės mintimis apie tai, jog niekada svečia šalis netaps tikraisiais
namais. Gal mums kol kas dar būtų anksti
tai vertinti, bet tokią nuomonę priėjome naudodamiesi ne savo subjektyvia nuomone,
bet dalindamosi žinomomis istorijomis, kai žmonės pragyvena svečioje šalyje 10 –
15 metų, jie vis dar nesijaučia kaip namuose, o ilgesį dažniausiai slepia viską
vertindami per materialinę prizmę. Gal pasakysite: ką gi aš čia suokiu? Juk pati
sėdžiu tame „užsienyje“, tačiau aš visada, visada žinau, ir tikiuosi šios
nuomonės nepakeisiu, jog mano namai yra Lietuvoje. Šį mano požiūrį į gyvenimą
ypač sustiprino atostogos Lietuvoje, nes suvokiau, jog kiekviena šalis turi
trūkumų, kiekviena ir privalumų, bet tai kur mes užaugome, tai kur mums buvo
įskiepytos vertybės visada bus artimiau...
Tai tiek mano pamąstymų, o pabaigai vienas
vaizdelis, neseniai perskaitytas populiariame tinklapyje apie šeimą ir ne tik.
Mama sunkiai
susirgo, tad sūnus susikrovė daiktus ir išvykdama pasakė:
-
Kaip pasveiksi, grįšiu.
Pamąstykite apie tai, o jūsų nuomonės
lauksiu komentaruose.
Gražios likusios savaitės ir dar kartą
pasikartosiu – nesušalkiteJ
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą