Pati nežinau
kodėl rašau, tačiau negalėjau nepasidalinti savo naujuoju atradimu.
Taip jau išėjo, jog pastaruoju metu netikėtai atradau, jau pora trejetą metų Lietuvos padangėje išgarėjusią mokslininkę - rašytoją, o tai tik dar geriau. Viskas prasidėjo nuo jos pirmojo romano „Silva Rerum“, kurį gėda net sakyti, bet perskaičiau vos prieš kelias savaites, nes nors noro buvo, bet turbūt nepakankamai, ir vis atsirasdavo kažkokių kliūčių neleidusių pajusti šiuolaikinio žmogaus dėstomas minčių visai ne šiuolaikiškame romane. Skaitantys jau turbūt suprato apie ką gi aš. Tai mano 2013 metų atradimas – Kristina Sabaliauskaitė. Kadangi esu iš tų skaitytojų, kurie dažniausiai knygas praryja, tai ne išimtis buvo ir šis istorinis romanas „Silva Rerum“. Mane sužavėjo ir tikrai nemeluoju, tiesiog pakerėjo rašytojos sugebėjimas taip „teisingai“ parinkti žodžius, o žodžius sudėti į sakinius, kurie ir sukuria istoriją. Perskaičius knygą dar daug apie ją mąsčiau. Pradžioje apie siužetą ir istorijos įtaką kūriniui, vėliau atradau ir kitą dalyką, tai jau minėtą žodžių teisingumą. Dėl to labai daug diskutavau su kitu artimu žmogumi ir visgi priėjau prie išvados, jog esu skaičiusi visai nedaug tikrai lietuviškų kūrinių, tad tas „žodžių teisingumas“ tiesiog buvo tarsi koks netikėta stiprus svaigalas, kaip reikiant susukęs galvą. Visgi pripažįstu, jog dažniausiai mano skaitomos knygos yra paprasti vertiniai, o tai jau vertėjo darbas ir be abejonės negalima net norėti, jog vertėjas galėtų išversti kūrinį, būtent taip, kaip autorius norėjo pavaizduoti. Vertėjas prideda ir dalelę savęs, tad kūrinys tampa jau tam tikra improvizacija, bandymu, sėkmingu ar ne, čia jau kiekvienam spręsti.
Taip jau išėjo, jog pastaruoju metu netikėtai atradau, jau pora trejetą metų Lietuvos padangėje išgarėjusią mokslininkę - rašytoją, o tai tik dar geriau. Viskas prasidėjo nuo jos pirmojo romano „Silva Rerum“, kurį gėda net sakyti, bet perskaičiau vos prieš kelias savaites, nes nors noro buvo, bet turbūt nepakankamai, ir vis atsirasdavo kažkokių kliūčių neleidusių pajusti šiuolaikinio žmogaus dėstomas minčių visai ne šiuolaikiškame romane. Skaitantys jau turbūt suprato apie ką gi aš. Tai mano 2013 metų atradimas – Kristina Sabaliauskaitė. Kadangi esu iš tų skaitytojų, kurie dažniausiai knygas praryja, tai ne išimtis buvo ir šis istorinis romanas „Silva Rerum“. Mane sužavėjo ir tikrai nemeluoju, tiesiog pakerėjo rašytojos sugebėjimas taip „teisingai“ parinkti žodžius, o žodžius sudėti į sakinius, kurie ir sukuria istoriją. Perskaičius knygą dar daug apie ją mąsčiau. Pradžioje apie siužetą ir istorijos įtaką kūriniui, vėliau atradau ir kitą dalyką, tai jau minėtą žodžių teisingumą. Dėl to labai daug diskutavau su kitu artimu žmogumi ir visgi priėjau prie išvados, jog esu skaičiusi visai nedaug tikrai lietuviškų kūrinių, tad tas „žodžių teisingumas“ tiesiog buvo tarsi koks netikėta stiprus svaigalas, kaip reikiant susukęs galvą. Visgi pripažįstu, jog dažniausiai mano skaitomos knygos yra paprasti vertiniai, o tai jau vertėjo darbas ir be abejonės negalima net norėti, jog vertėjas galėtų išversti kūrinį, būtent taip, kaip autorius norėjo pavaizduoti. Vertėjas prideda ir dalelę savęs, tad kūrinys tampa jau tam tikra improvizacija, bandymu, sėkmingu ar ne, čia jau kiekvienam spręsti.
Vis dėlto knyga neapsiribojau ir kelias dienas
vis aplinkui skraidžiojusios mintys ir tam tikri faktai apie K. Sabaliauskaitės
rašomą blog‘ą nepaliko ramybėje. Tad vakar vakare pagaliau prisiruošiau ir dar
kartą patyriau susižavėjimą, nes negalėjau atsitraukti ir tik žinojimas, jog
jau laikas miegoti privertė mane užversti kompiuterio ekraną ir atsigulti,
tačiau net ir gulint mintys vis sklandė aplinkui, atnešdamos naujų idėjų,
atradimų ar net suvokimų, kaip norėčiau gyventi ir kaip to turėčiau siekti. Gaila,
bet dauguma minčių pasimiršo su atėjusiu miegu. Tačiau tai kas jau buvo
suprasta anksčiau ar vėliau bus prisiminta, gal tai atrodys nauja, bet jau su deja vu prieskoniu.
Labai smagu, kai tie šalti ir niūrūs žiemos
vakarai kartais atneša naujų vėjo gūsių, kurie neleidžia pasiduoti žiemos
depresijai ir net skatina kurti. Linkiu ir jums atrasti tą naują gūsį, kuris į
jūsų širdis, sielas ir mintis atneštų naujų idėjų ir noro gyventi, vien dėl
tokių trumpų atradimo akimirkų, kaip ši. Sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą