Tobulasis - Morenginis tortas su aguonų biskvitu ir karameliniu kremu

Bėga dienos, ir jų pavyti negali. O gal ir nesinori? Žinau, jog reikia gyventi šia diena, bet ne visada taip pavyksta. Juk yra sakoma, jog bet kuri pasaulio vieta gali tapti rojaus kampeliu, jeigu su tavimi yra ir patys brangiausieji. Tačiau, tačiau, tačiau, gyvenime nieko nėra paprasta, tada to rojaus kampelio tenka palaukti. Jis nusikelia kelis mėnesius į priekį. Neseniai sulaukiau iš vieno brangaus žmogučio klausimo: „45, žinai kas tai?“. Be abejonės, taip netikėtai užklupta, aš nieko negalėjau prisiminti, susijusio su šiuo skaičiumi. Pasirodo tai buvo dienų skaičius iki mano pavasario atostogų Lietuvoje. Argi nesmagu, kai tokie žmogučiai yra tavo gyvenime?

Būtų nesąžininga sakyti, jog visi svarbūs ir brangūs žmogai liko Lietuvoje. Tikrai ne! Čia, Danijoje,  taip pat atradau deimančiukų, kurie tapo labai brangūs, kurie papildo mano kasdieną, taigi ir čia patiriu neblėstančių įspūdžių. Štai išmokau žaisti pokerį (gal dar profesionalo karjeros nesiruošiu pradėti, o ir taisyklės praverčia, bet tai nauja, ir net labai), patyriau ką reiškia pianino mokytojo darbas (gerai, kai mokinys gabus), susipažinau su rumunų valgymo kultūra, pagaliau supratau, kad reikia daryti tai ką tikrai nori (vis dar tobulinuosi, bet pradžia jau yra), išmokau pasidaryti tikrai kvapnią cinamoninę kavą (recepto neišduosiu, na nebent labai paprašysite). Manau dar daug galėčiau vardinti, bet nėra taip lengva išreikšti žodžiais, kaip pasikeitė mano gyvenime susipažinus su šiais žmonėmis. Žinau tik tai, jog vienaip ar kitaip jie pakeitė mane, mano pačios noru, ar jų spaudimu. Bet... kodėl visada tas bet? Šeima yra šeima, o draugai yra draugai. Kai pusė dėlionės dalių čia, o kita ten, paveiksliukas kol kas nesutvertas tad ir gyventi šia diena nelabai pavyksta. Bet laukimas juk irgi turi tam tikrų pliusų, tad jais ir naudojuosi.

Na o šį kartą, labai pasivėlinęs ir jau net prie aplinkos nebetinkantis (pas mus 8 C^o) Kalėdinis tortas. Tai mano vaikystės tortas, kurį pradžioje kepiau tikrai ne aš, o draugės mama. Tačiau taip jau gavosi, jog penkis šešis metus negalėjau pajusti šio malonumo, kol vieną vakarą atėjo mintis panašaus recepto paieškoti internete ir spėkite. RADAU! Tad prisitaikius prie mano menamo skonio buvo vėl atgaivintas tobulasis tortas, kurį nors jau atsibodo ir gaminti, nes norisi kažko naujo, tačiau kol kas dar nei vienas šeimos narių gimtadienis neapsiėjo be jo. Tai jo didenybė -  Morenginis tortas su aguoniniu biskvitu ir karameliniu kremu.

Morenginis tortas su aguoniniu biskvitu ir karameliniu kremu

Aguoninis biskvitas

150 g sviesto

150 g cukraus pudros

1 citrinos tarkuota žievelė

1 a. š. vanilinio cukraus

4 kiaušiniai

100 g miltų

200 g maltų aguonų

2 v. š. pieno

Sirupas

6 v. š. vandens

4 v. š. cukraus

2 v. š. brendžio

Morenginiai sluoksniai (Du 24 cm skersmens apskritimai)

6 kiaušinių baltymai

225 g cukraus

225 g cukraus pudros

Karamelinis kavos kremas 

200 g sviesto

Skardinė (po 397 g) Rududu

100 ml stiprios kavos

Aguoniniam biskvitui išplakti minkštą kambario temperatūros sviestą su puse cukraus pudros. Įmaišyti citrinos žievelę ir vanilinį cukrų. Po vieną įmaišyti kiaušinių trynius. Miltus sumaišyti su aguonomis ir atsargiai įmaišyti į tešlą kartu su pienu. Baltymus išplakti su likusia cukraus pudra iki standumo ir įmaišyti į tešlą. Tešlą sukrėsti į kepimo popieriumi išklotą 24 cm skersmens torto formą ir kepti iki 180° C įkaitintoje orkaitėje 30 – 40 minučių. Ataušinti ir perpjauti į du sluoksnius.

Sirupui vandenį užvirti su cukrumi. Nukelti nuo viryklės, ataušinti ir įmaišyti brendį.

Morengus ruošti per du kartus, arba jeigu jūsų orkaitė pakankamai plati sutalpinti dvi atsegamas kepimo formas tad galima ir vienu kartu. Baltymus išplakti, kol suputos, nenustojant plakti suberti cukrų (kitą šaukštą cukraus berti po to, kai ištirps anksčiau subertas). Padidinti mikserio greitį iki maksimalaus ir plakti, kol masė bus labai standi ir blizgi (apie 10 minučių). Tada po šaukštą berti cukraus pudrą. Kitą šaukštą berti tik kai prieš tai supiltas bus ištirpęs. Pusę masės paskirstyti kepimo popieriumi padengtoje formoje. Kepti iki 100° C įkaitintoje orkaitėje, kol morengai lengvai nusiims nuo kepimo popieriaus (priklausomai nuo orkaitės bei patalpos drėgnumo tai gali užtrukti 1 - 6 val.).  Vienu metu galima džiovinti du morengų lakštus tik tuo atveju, jei orkaitė yra su ventiliatoriumi. Morengus geriausia džiovinti kelias valandas iš vakaro ir palikti išjungtoje orkaitėje per naktį.

Kremui visi produktai būtinai turi būti vienodos kambario temperatūros. Sviestą išplakti iki purumo (plakti mažiausiai 5 minutes), po šaukštą nenustojant plakti sudėti Rududu ir gerai išplakti, kol masė pašviesės. Po šaukštą plakant įmaišyti kavą (kitą šaukštą pilti tuomet, kai prieš tai įpiltas jau bus visiškai įsimaišęs į kremą).

Vieną aguoninio biskvito sluoksnį sulaistyti cukraus sirupu su brendžiu. Aptepti kremu. Dėti morengo sluoksnį, aptepti kremu. Vėl dėti aguoninį biskvitą, sulaistyti, tepti kremu, dėti morenginį sluoksnį. Visą tortą aptepti kremu. Skanaus!

Pamąstymai apie tikruosius namus ir žiemiška Baltijos jūros pakrantė

Jau seniai ruošiausi padaryti nedidelę žiemos fotosesiją Aarhus‘ui. Ir štai prieš kelias dienas netikėtai gavau pasiūlymą pasivaikščioti su viena panele. Nepriimti jo negalėjau, nes žinodama kiek kartų susitikimas buvo atšauktas ir vėl planuotas, atsisakyti būtų jau buvę kiek nekorektiška ir nemandagu, o ir susitikti labai norėjosi. Tad griebiau savo rožinį fotoaparačiuką, atitinkamai apsirengiau, nes nors šalčio daug ir nebuvo, bet vėjas niekadėjas viską pakreipdavo savo linkme, ir išskuodžiau pasivaikščioti.

Labai džiaugiuosi šiuo susitikimu, nes palietėme labai daug svarbių temų, viena iš jų – emigracija. Kadangi mūsų nuomonė šiuo atveju sutapo, tad buvo labai gera pasidalinti ja. Būdamos savo šalies patriotės dalinomės mintimis apie tai, jog niekada svečia šalis netaps tikraisiais namais. Gal  mums kol kas dar būtų anksti tai vertinti, bet tokią nuomonę priėjome naudodamiesi ne savo subjektyvia nuomone, bet dalindamosi žinomomis istorijomis, kai žmonės pragyvena svečioje šalyje 10 – 15 metų, jie vis dar nesijaučia kaip namuose, o ilgesį dažniausiai slepia viską vertindami per materialinę prizmę. Gal pasakysite: ką gi aš čia suokiu? Juk pati sėdžiu tame „užsienyje“, tačiau aš visada, visada žinau, ir tikiuosi šios nuomonės nepakeisiu, jog mano namai yra Lietuvoje. Šį mano požiūrį į gyvenimą ypač sustiprino atostogos Lietuvoje, nes suvokiau, jog kiekviena šalis turi trūkumų, kiekviena ir privalumų, bet tai kur mes užaugome, tai kur mums buvo įskiepytos vertybės visada bus artimiau...

Tai tiek mano pamąstymų, o pabaigai vienas vaizdelis, neseniai perskaitytas populiariame tinklapyje apie šeimą ir ne tik.

Mama sunkiai susirgo, tad sūnus susikrovė daiktus ir išvykdama pasakė:

-          Kaip pasveiksi, grįšiu.

Pamąstykite apie tai, o jūsų nuomonės lauksiu komentaruose.

Gražios likusios savaitės ir dar kartą pasikartosiu – nesušalkiteJ

Naujasis atradimas - Kristina Sabaliauskaitė

Pati nežinau kodėl rašau, tačiau negalėjau nepasidalinti savo naujuoju atradimu. 
Taip jau išėjo, jog pastaruoju metu netikėtai atradau, jau pora trejetą metų Lietuvos padangėje išgarėjusią mokslininkę - rašytoją, o tai tik dar geriau. Viskas prasidėjo nuo jos pirmojo romano „Silva Rerum“, kurį gėda net sakyti, bet perskaičiau vos prieš kelias savaites, nes nors noro buvo, bet turbūt nepakankamai, ir vis atsirasdavo kažkokių kliūčių neleidusių pajusti šiuolaikinio žmogaus dėstomas minčių visai ne šiuolaikiškame romane. Skaitantys jau turbūt suprato apie ką gi aš. Tai mano 2013 metų atradimas – Kristina Sabaliauskaitė. Kadangi esu iš tų skaitytojų, kurie dažniausiai knygas praryja, tai ne išimtis buvo ir šis istorinis romanas „Silva Rerum“. Mane sužavėjo ir tikrai nemeluoju, tiesiog pakerėjo rašytojos sugebėjimas taip „teisingai“ parinkti žodžius, o žodžius sudėti į sakinius, kurie ir sukuria istoriją. Perskaičius knygą dar daug apie ją mąsčiau. Pradžioje apie siužetą ir istorijos įtaką kūriniui, vėliau atradau ir kitą dalyką, tai jau minėtą žodžių teisingumą. Dėl to labai daug diskutavau su kitu artimu žmogumi ir visgi priėjau prie išvados, jog esu skaičiusi visai nedaug tikrai lietuviškų kūrinių, tad tas „žodžių teisingumas“ tiesiog buvo tarsi koks netikėta stiprus svaigalas, kaip reikiant susukęs galvą. Visgi pripažįstu, jog dažniausiai mano skaitomos knygos yra paprasti vertiniai, o tai jau vertėjo darbas ir be abejonės negalima net norėti, jog vertėjas galėtų išversti kūrinį, būtent taip, kaip autorius norėjo pavaizduoti. Vertėjas prideda ir dalelę savęs, tad kūrinys tampa jau tam tikra improvizacija, bandymu, sėkmingu ar ne, čia jau kiekvienam spręsti.

Vis dėlto knyga neapsiribojau ir kelias dienas vis aplinkui skraidžiojusios mintys ir tam tikri faktai apie K. Sabaliauskaitės rašomą blog‘ą nepaliko ramybėje. Tad vakar vakare pagaliau prisiruošiau ir dar kartą patyriau susižavėjimą, nes negalėjau atsitraukti ir tik žinojimas, jog jau laikas miegoti privertė mane užversti kompiuterio ekraną ir atsigulti, tačiau net ir gulint mintys vis sklandė aplinkui, atnešdamos naujų idėjų, atradimų ar net suvokimų, kaip norėčiau gyventi ir kaip to turėčiau siekti. Gaila, bet dauguma minčių pasimiršo su atėjusiu miegu. Tačiau tai kas jau buvo suprasta anksčiau ar vėliau bus prisiminta, gal tai atrodys nauja, bet jau su deja vu prieskoniu.

Labai smagu, kai tie šalti ir niūrūs žiemos vakarai kartais atneša naujų vėjo gūsių, kurie neleidžia pasiduoti žiemos depresijai ir net skatina kurti. Linkiu ir jums atrasti tą naują gūsį, kuris į jūsų širdis, sielas ir mintis atneštų naujų idėjų ir noro gyventi, vien dėl tokių trumpų atradimo akimirkų, kaip ši. Sėkmės!

Ledai su karamele ir skrudintais migdolais, arba vasarą menant

Neįtikėtina, bet aš ir vėl čia. Naudojuosi laisvomis dienomis ir pasistengsiu sudėti kuo daugiau receptų, kurie taip ir pasilieka galvoje, o nuotraukos kompiuteryje, bet šį kartą vis dėlto pasistengsiu. Nežinau, kaip man tai pavyks, bet žiūrėsim

Šį kartą siūlau visai nežiemišką desertą – ledus, tačiau, ne už kalnų ir pavasaris, o dar vėliau vasara ir taip gera kartais kabinant šaukštelį po šaukštelio balto debesėlio, vadinamo ledais, prisimini vasara. Argi ne taip? Na, o už šį receptėlį esu dėkinga tetai Neringai, kuri kažin ar nebus tas žmogus, kurio dėka ir užgimė tas didžiulis noras gaminti, nes kai prisimenu susitikimus su ja, tai mes visada ką nors gamindavom. Na, o dabar apie pačius ledus. Nežinau, kaip jums, bet man kuo toliau, tuo dažniau paragavus pirktinių ledų norisi viską išspjauti. Labai negražiai skamba, bet iš tiesų. To pastūmėta dar vasarą pradėjau gaminti ledus, ir gėda bet, kol kas išbandžiau tik šiuos, nes atsivalgyti jų, kol kas nepavyko. Gal kitą vasarą.

Ledai su karamele ir skrudintais migdolais

Reikės:

4 kiaušinių

500 ml riebios grietinėlės

2/3 stiklinės cukraus

Gera sauja migdolų

Karamelei:

100 g cukraus

100 g vandens

Pradžioje pasigaminame karamelę. Puode storu dugnu supilame vandenį ir cukrų, kaitiname, kol cukrus ištirps. Tada padidiname kaitrą ir laukiame kol sirupas pradės keisti savo savybes. Kai spalva, bus gražios gintaro spalvos, tada nukeliame sirupą nuo ugnies ir merkiame į šaltą vandenį, kad sirupas nesudegtą, tačiau nedelsiame ir paskleidžiame karamelę ant kepimo popieriumi užtiestos skardos. Jeigu norisi kažkokių formų, puikiausiai jas galima pasigaminti, tačiau šį kartą karamelės mums reikės sutrupintos, tad į formą visai nežiūrime. Leidžiame karamelei sustingti. Tuo metu paskrudiname migdolus. Rankiniu būdu, turiu omenyje su peiliu, šiek tiek pasmulkiname riešutus ir dedame į keptuvę, kad jie paskrustų, bet nesudegtų, tada labai svarbu vis maišyti ir stebėti ar dar nedega.

Dabar laikas pasiruošti pačius ledus. Pradžioje atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus dedame į šaldytuvą, o trynius išsukame su cukrumi iki baltos masės. Tada išplakame grietinėlę. Galiausiai traukiame baltymus ir taip pat išplakame iki standžių putų. Atliekant šiuos veiksmus, būtų neblogai turėti kelis mikserius, bet iš bėdos galima apsieiti ir su vienu. Palengva į grietinėlę supilame kiaušinių trynius ir išmaišome. Tada po šaukštą dedame baltymus ir atsargiai išmaišome. Kai baltymai jau visi bus sumaišyti, tada į ledus beriame migdolus ir sutrupintą karamelę. Dedame į sandarų indą ir kišame į šaldymo kamerą.

Štai ir viskas, lieka tik laukti ir skanauti! Ir be abejonės mintimis grįžti į vasarą. Karštą dieną, kai sėdėdamas laukia mėgaujiesi šilumą, o staiga dar papučia malonus pietų vėjelis. Turbūt ir patys žinot tą jausmą, taigi sėkmės svajojant ir valgant ledus!

Savaitė po egzaminų, kitaip sakant atostogos

Na, ką, o aš ir vėl tyliu. Ir tikrai negalėčiau pasakyti, jog tyliu, nes neturiu laiko, to laiko kaip tik šią savaitę labai daug, bet vis dėlto, kaip neatrandu laiko parašyti, būtent čia, taip neatrandu. O ką gi aš veikiu. Man jeigu ką, tai ši savaitė visiškai laisva, bet tiek visko prisigalvojau, prisimąsčiau, kad to laisvumo per daug ir nebeliko. Bet apie viską iš pradžių.

Praeitą savaitę buvau iš tiesų labai užsiėmusi. Pradžioje pristatėme savo projektą, o paskui dvi dienas ruošiausi egzaminui, ir žinote ką, man jis nenusisekė, net labai nenusisekė, nes kaip dabar pati suprantu, tai patį egzaminą suvokiau klaidingai, todėl ir pažymys buvo atitinkamas. Gėda sakyti, bet  4 (pagal danišką sistemą tai yra šiek tiek žemiau vidurio). Dėl to be abejonės labai išgyvenau, bet padedama draugų, artimųjų, kursiokų nurijau tą karčią piliulę ir judėjau toliau. Kadangi nusimatė atostogų savaitė, be abejonės butų smagiau jeigu tokios savaitės būtų leidžiamos Lietuvoje, bet ne viskas taip paprasta, tai nulėkiau į biblioteką ir iš karto pasiėmiau tris knygas (šį kartą angliškas). Dvi „Ir velnias dėvi Prada“ autorės, jeigu ir nesate skaitę knygos, tai filmą tikrai matėt.  Žodžiu knygos labai praprasto turinio, bet būtent tai, ko man šiuo metu reikia. Nebe reikalo, šios dvi knygelės per tą laisvą savaitę buvo greitai sugraužtos. O trečioji laukia savo laiko, nes tiek šrifto dydis, tiek knygos apimtis, tiek autorė, ir jos gyvenamasis laikotarpis, man reiškia tik vieną – skaityti nebus lengva, bet kaip nors.

Be knygų skaitymo dar užsiėmiau darbo paieškomis ir nors apėjau daugumą restoranų, šiuo metu laisvų vietų, indų plovėjo pareigose, nebuvo, bet ši patirtis man pravertė, patobulinau šiek tiek savo danų kalbos žinias ir šiaip pabendravau su kitokiais žmonėmis.

 Trečias dalykas, tai pagaliau atšventėme V gimtadienį, ir ne šiaip kokį, bet visą  20-ąjį. Nors šiaip, kaip ir gimtadieniui priklausytų tortas, bet šį kartą nešiausi skruzdėlyną, žinodama, jog panelė šį saldumyną dievina. Praleidau puikų vakarą ir nors ruošiausi ir grįžti pėstute (tik 4 km:D), tačiau vakaras prabėgo  labai greitai, o vidurnaktį eiti namo tiek pabijojau, tiek patingėjau, tad grįžau autobusu.

O štai po kelių dienų apsilankė pas mane kitas bendrakursis L, su kuriuo pirmiausia apėjom parduotuves, nes  aš vis dar lakstau po kelias, jeigu žinau, jog kažkurioje man reikalingas produktas pigesnis, o paskui kepėm Tarte Tatin, nors tai buvo jau tikrai ne pirmas ir ne antras kartas kepimo, bet jau kad nesisekė tai nesisekė. Keramikinę formą jau buvau naudojusi, tad net negalvojusi paėmiau būtent ją. Šis kartas buvo lemtingas ir ji sutrūko, tiesiai ant viryklės. Kaip turbūt suprantant valyti turėjau ką. Tada pasiėmiau išardomą formą, nes vis dėlto tešla jau buvo šaldytuve ir pyragą tikrai norėjosi iškepti, bet kaip ir tikėjausi forma nebuvo sandari, tad nemažai kas išbėgo paprasčiausiai pro kraštus. Bet pyragas iškepė ir nors ne taip kaip kitais kartais, ir karamelės likę buvo jau visai ne daug, bet skonis vis dėlto buvo geras. 

Štai taip daužydama, gadindama, o paskui taisydama ir leidau savaitę.

Girdėjau Lietuvoje, kaip reikiant šalta, tad nesusirkit!!!

P.S. Toks netyčiukas įvyko, tad kovo viduryje grįšiu į Lietuvą, dėl ko be galo džiaugiuosi. J

Pamąstymai grįžus namo (ne čia ne namai, bet šiuo metu gyvenamoji vieta)

Ilgai laukiau kelionės namo, o štai ji ir praėjo. Taigi viskas praeina, bet šiuo metu vis dar sunku suvokti, jog viskas, mano viešnagė baigta. O dabar sugrįšiu tik po pusės metų, nors ir durnai čia viskas gaunasi ir paskaitos man baigsis jau gegužės 16, o egzaminai tik po mėnesio. Prieš išvykdama į Lietuvą tikrai nesiruošiau ir net neturėjau tokios minties, jog kažkaip pavyks sugrįžti iki vasaros (baisu iš tiesų kai pagalvoji, jog tai rašau žiemą), tačiau dabar suku planą, jog gal, o gal pavyktų grįžti, juk mėnuo vis dėlto ilgas laiko tarpas, bet čia tik mano pasisvaičiojimai, o kaip bus čia jau pamatysim, laikas parodys.

Buvo labai smagu šias kelias savaites. Aplankiau beveik visus brangius žmones, visas brangias vietas, bet dėlto nepalengvėjo. Esu šeimos žmogus, tad stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su jais. Tikrai labai stengiausi, bet dabar sėdėdama  savo kambarėlyje jaučiuosi taip tarsi nieko nebuvo, viskas vyko tik sapne. Na, bet reikia mąstyti pozityviai. Tik taip pavyks vėl grįžti į normalų gyvenimą, kurį jau pradėjau čia Danijoje. Na ir dar paskutinė mintis, kuria niekada netikėjau. Svajonėse visada save matydavau keliaujančią ar gyvenančią svečioje šalyje, tačiau tik dabar supratau, jog svajonės yra svajonės, o visa kita jau priklauso nuo manęs pačios, o kadangi esu tokia naminukė, tai mano svajonėms vis dėlto turbūt nepavyks išsipildyti, nes visada, bet jau šiuo metu taip manau, norėsiu grįžti namo, kur manęs lauks. VISADA

P.S. Dar nepasveikinau su praėjusiomis šventėmis. Su Kalėdomis sveikinti kaip ir vėloka, bet va su 2013-iais dar tikrai ne. Tad linkiu stiprybės, kantrybės ir pasižadėkite, nors ir pažadus nėra lengva įgyvendinti, bet vis tiek pasistenkite, bent dalele šiais metais būti geresni, nes tik pradėjus nuo savęs galima bus pamatyti aplink esantį gerumą. Tad sėkmės šiais metais. Tegul jie atneša daug džiaugsmo, na, bet kad džiaugsmas nepasidarytų rutina lai kartais užslenka ir nedideli debesėliai. Pacituosiu visai neseniai perskaitytus žodžius, kuriuos pamačius visada kyla labai daug prisiminimų. „Kad ir kokie būtų sunkūs ir švininiai debesys, nepamirškite, jog po jų išlys Saulė“

P.S.S. Būtinai pažiūrėkite filmą „The words“. Labai rekomenduoju.