Nerealūs morkų keksiukai, kai reikia, kad kas nors pradžiugintų

Neįtikėtina, bet kaip sakoma, kai sekasi, tai sekasi. Spėkit kas šį kartą? 
Vakar grįžau namo su vėjeliu ir nors buvau pavargusi po ilgos mokymosi dienos, tačiau pagaliau jaučiausi, jog visas laikas buvo išnaudotas turiningai ir tikrai įdomiai. Net gi paskaitos šį kartą tikrai sudomino. Tad buvau labai laiminga, kad viskas stoja į vietas, tačiau.... šiandien po paskaitų maloniai pašnekėjau su kursiokais, atsirakinau dviratį ir pasiruošiau sėsti ant jo, o pasirodo oro jame vėl nei ženklo. Bet šį kartą jau nebesinervavau ir nesikeikiau, tiesiog nusijuokiau ir paskambinau V, norėdama pasidalinti šia puikia žinia, ji irgi sugebėjo tik pasijuokt ir pakvietė greičiau ateiti į autobusų stotelę, nes ir ji joje laukia,  iš karto lėks į darbą. Gerai, kad dar turėjau pinigų, tad ramiai įsėdau į autobusą ir grįžau namo. Iš karto pajudėjau link bankomato, pasižiūrėti ar jau pervestas atlyginimas. Mano laimei jis jau gulėjo mano sąskaitoje, tad nieko nelaukus patraukiau į "Seven eleven" ir nusipirkau 10 autobuso bilietų kuponą. štai taip,o rytoj žiūrėsim kaip su tuo dviračiu, atsivešiu "pompą" ir bandysiu pripūsti tą nelemtą ratą, o jeigu jis vis dėlto pasirodys tikrai vėl sugedęs, tai jau paliksiu iki pavasario, ir nusipirksiu mėnesinį bilietą. Tai va tokie mano planai, o kaip ten bus  rytoj būtinai papasakosiu...

Ta puikia proga dalinuosi su mamos mėgstamiausiais morkų keksiukais su graikiniais riešutais bei maskarponės kremu.

Morkų keksiukai, blogai nuotaikai nubaidyti.

Reikės (12 vnt.)

keksiukams:
3 stiklinės smulkiai tarkuotų morkų (2 nemažos morkos)
1 1/3 stiklinės miltų
2/3 stiklinės cukraus (geriau rudojo)
1 1/2 arbatinio šaukštelio cinamono
1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
2/3 stiklinės aliejaus
3 kiaušiniai
saujelė smulkintų graikinių riešutų

Maskarponės kremui:
150 g maskarponės sūrio
50 g svieso
1 1/2 šaukštai cukraus pudros
1/2 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus

Sutarkuoti morkas, bei padėti į šalį. Atskirame inde persijoti miltus su kepimo miltelius bei cinamonu. Kitame dubenyje išplakti kiaušinius, po to suberti cukrų bei aliejų. Maišyti kol gausis vientisa masė. Tada į skystąją masę suberti miltų ir viską gerai išmaišyti, tačiau ne per daug, tik kol nesimatys miltų. Pabaigoje sudėti tarkuotas morkas bei graikinius riešutus. Tešlą šaukšteliu krėsti į paruoštas formeles. Užpildyti beveik pilnai, nes kilti šie keksiukai pakils visai nedaug. Formeles dėti į 180^oC įkaitintą orkaitę, bei kepti maždaug apie pusvalandį arba kol keksiukų viršus taps auksinės rudos spalvos, o ištraukus medinį dantų krapštuką jis bus švarus, t. y. tešla nelips prie jo. 

Kol keksiukai vės pasiruoškite kremą. Elektriniu plaktuvu išplakite maskarponę bei sviestą iki vientisos konsistencijos. Tada suberkite cukraus pudrą, bei vanilinį cukrų. Keksiukus puoškite tik kai jie bus visiškai atšalę, nes kitaip paruoštas kremas išsileis. Tiekite iš karto papuošus. 

Skanaus!

Trinta moliūgų sriuba, arba besidžiaugiant Saulės sprinduliais

Labutis, 

sveikinuosi su jumis šviesų sekmadienio rytą. Kokia gi gali būti nuotaika, kai už lango šviečia Saulė, o viduje taip šilta šilta. Kadangi esu viena namuose, man jau net priminė tradicinį kalėdinį filmą (visi jį matėt šimtus kartų, tai ką čia dar kartotis), o ir iš tiesų, kiek gi čia iki tų Kalėdų beliko, tai ir laiką skiriu nebūtinai labai svarbiems reikalams ar kažkokioms pareigoms. Taigi ką aš veikiu? Be abejonės laiką ryja internetas, bet ką padarysi, kai šioje vietoje esančios informacijos tiek daug ir įdomios. Jau seniai neteko KAIP REIKIANT vartyti kulinarinių tinklaraščių, tad šiandienos rytas tam kaip reikiant pasitarnauja. Vėl atgimsta mano svajonė rašyti būtent kulinarinį tinklaraštį. Nežinau čia veikia ta Saulės šviesa, ar kas,  bet vis dėlto pagalvoju, o kodėl gi jos neįgyvendinus, juk galima mano daniškuosius įspūdžius puikiai suderinti su eksperimentais virtuvėje. Tad nors anksčiau dalinausi su jumis tik nuotraukomis, tačiau nuo šiol pasistengsiu įdėti ir receptus, juo labiau, kad ir taip sulaukiu nemažai prašymų, kad pasakyčiau juos. Kadangi papasakoti nelabai ką naujo beturiu, nebent, kad perskaičiau virš 60 puslapių apie santuokos teisę, bei skyrybų atveju naudojamus turto padalinimo įstatymus, ir organizacijos kultūros formavimą, tai dar ne viskas, rytojui dar liko marketingas su savo pardavimo gudrybėmis ir t.t.

O dabar grįžkime prie to recepto. Šį kartą tai bus trinta moliūgų sriuba, o kadangi dabar kaip tik šių gražuolių laikas, nepamiškit ir helloween‘o, juk galima jį ir kitaip interpretuoti, ne tik švęsti iki ryto. Turbūt jau daugumos šeimininkių virtuvėse garuoja šis kvapnus valgis, o aš jį pirmą kartą paragavau prieš penkerius metus, vėlgi ne Lietuvoje. Tuo metu mokiausi Vokietijoje ir mano šeimos (vokiškosios) namuose tai buvo gana dažnas patiekalas. Lietuvoje trintos sriubos dar buvo labai didelė naujiena, tad grįžus šis grožis tuojau pat nukeliavo į savaitgalio pietų sąrašą ir buvo išbandytas daugybę kartų naudojant vis moliūgą ir .... tai kas likę namuose. Turbūt labiausiai pavykusi ir man kol kas skaniausia sriuba buvo su kokosų pienu, bet matote visų skoniai skirtingi, tad kol kas kartoti jos negaliu, bet kitais metais būtinai, vien dėl savęs, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų. Tačiau nenorintiems eksperimentuoti šį kartą tradicinė rudeniškas moliūgienė.

Trinta moliūgų sriuba

Reikės:

Pusės moliūgo

2 nemažų morkų

2 bulvių

svogūno galvos

3 skiltelių česnako

puodelio neriebios grietinėlės, arba pieno

vištienos sultinio, arba (gyvenu vegetarų šeimynoje) vandens

alyvuogių aliejaus

kieto sūrio

druskos

 paprikos miltelių (tiek aštrių, tiek saldžių)

petražolių

juodųjų pipirų

skrudinto batono, tik visi, nuo prancūziškojo iki „Toast“

Pirmiausia svogūną ir česnaką supjaustome nedideliais gabalėliais, bei pakepame keptuvėje su alyvuogių aliejumi, kol suminkštės. Tada į keptuvę keliauja kubeliais supjaustyti moliūgai bei morkos. Visas daržoves kepame 4 minutes, tad į nemažą puodą suverčiame keptuves turinį, supjaustytas bulves bei  sultinį (vandenį). Būtų geriausia, jog skystis apsemtų daržoves. Verdame, kol daržovės suminkštės, maždaug 20 minučių, tačiau jeigu laiko netrūksta, pusvalandis bus dar geriau. Išvirusias daržoves paskaniname prieskoniais bei druska ir dar paverdame pora minučių. Tada nukeliame nuo kaitros ir sutriname virtuviniu trintuvu, daugumai geriau žinomu, kaip blenderiu. (Jeigu mėgstate labai tirštą sriubą, tada prieš trinant nupikite dalį vandens.) Sutrynus paragaujame, jeigu trūksta prieskonių jų įdedame daugiau, bei supilame grietinėlę.

Sriuba paruošta. Jeigu norisi nustebinti namiškius galite viską patiekti pačiame moliūge, tačiau tam reikės šiek tiek kantrybės, nes teks išgremžti moliūgo vidų, o jie ne taip lengvai pasiduoda.

Štai kaip man tai pavyko. Tikiuosi bus skanu. Beje nepamiškite petražolių, kietojo sūrio, kuris sustiprins skonį, bei skrudintų duonos riekelių. Skanaus!

Gražios savaitės!

Daug visko ir apie viską.

Sveiki, mielieji, seniai matyti ir nelabai.

Pagaliau išaušo atostogos.... o kas jų metu?

Manau, jog praėjo jau ganėtinai ilgas laiko tarpas nuo mano apsigyvenimo Danijoje, todėl viskas patapo įprasta, nebevyksta tiek daug iššūkių. Dienos bėga kaip bėgusios, o savaites keičia naujos savaitės. Štai aš jau ir po rudens atostogų. Net nepajutau, kaip greitai jos prabėgo, tačiau su jumis pasidalinau daugiausia vaizdais, o kur aš tiksliai buvau ir ką ten veikiau, turbūt, žino nedaugelis. Taigi pradėkim nuo pradžių. Atostogas pirmą kartą pajutau būdama pas V ir L. Tai buvo šeštadienio vakaras, mokykla išvalyta, tad galvoja ramybė ir žinojimas, jog visa savaitė bus skirta tik sau pačiai, o ne kokiems valymams, paskaitoms su kvailomis užduotimis ar kitiems nemaloniems dalykams. Labai maloniai praėjo tas vakaras, tačiau likus jau nebe daug laiko iki vidurnakčio susivokiau, jog reikės dar grįžti namo, ir ne šiaip sau, o dviračiu. Bet tokius iššūkius aš mėgstu, o dar ir mano autobusas važiavo, rodydamas man kelią,  priekyje, taigi jokių bėdų nekilo, kaip tik buvo įdomu pajusti naktinę miesto dvasią. Sekmadienis prasidėjo, kaip visada, mišiomis bažnyčioje, o paskui išvyką, šį kartą, į jau minėtą, svajonių parką, kurio įspūdžius galite pamatyti šiek tiek žemiau. Pirmadienį galėčiau pavadinti pasiruošimo diena, per kurią slankiojant iš vieno galo į kitą, ir pananašiai, ir pralėkė visa diena. Na, o trečiadienį prasidėjo kelionė link Šiaurės jūros. Nors atstumas labai panašus kaip nuo mano gimto miesto iki Vilniaus, bet važiuoti teko virš trijų valandų. Tačiau kelionė neprailgo, teko pamatyti išties daug skirtingo Danijos kraštovaizdžio pavyzdžių. Mūsų kelionės tikslas buvo senos šeimos draugės namai, kurie įsikūrę kokia 10 km iki jūros, tačiau, kai turi mašiną tai ne problema. Beje apie transporto priemonę. Pradžioje buvome sutarę, jog vyksime traukiniu, tačiau išsiaiškinus kainas, šios būdo buvo atsisakyta ir pasirinkta nuomotis mašiną, nors ir kai reikiant teko patuštinti piniginę norint padengti kelionės išlaidas, tačiau troškimas išvysti šiek tiek daugiau, ne tik Aarhus‘ą nugalėjo. Taigi atvykę pasisveikinome ir užėjome į vidų. Priimta buvau labai šiltai, o to priėmimo labiausiai ir baiminausi. Štai tada ir prasidėjo mano trijų dienų maratonas danų kalbai lavinti. Pradžia buvo labai sunku, tačiau vėliau pajutau, jog pradedu suprasti apie ką šnekama, nors taip lengvai šnekėti dar nepavyko, ypač, kai norima labiau susipažinti su Lietuvos istorija. Tad teko naudotis savo vokiečių ir anglų kalbų žiniomis. Be abejonės domėjimasis Lietuva, man ypač patiko, tad ir pasakojau labai daug. Turbūt paklausit, tai kaip gi ta jūra? Iš tiesų fantastiška, ir būtent tai, ko man ir reikėjo. Nes ilgi pasivaikščiojimai paplūdimiu taip puikiai išvalo visas mintis iš galvos, kad jautiesi tarsi naujai gimęs.  Būtina paminėti ir tai, jog ši jūra visiškai kitokia, skiriasi tiek jos spalva, tiek bangų aukštis. Štai bangos mane labiausiai ir sutrikdė, nes noras būti kuo arčiau jūros, buvau su botais, pavertė šlapia vištele, nes neapskaičiavusi vandens kiekio prisėmiau į juos. Tad teko visą kelią šlepsėt, o galiausiai nusprendžiau, jog basai bus geriausia.

Visos šios dienos buvo fantastiškos, o paskutiniąją išsiruošėme dar daugiau pakeliauti, pas kitus draugus, kurių vasarnamis visai prie jūros, gal kokios 2 minutės pėsčiomis. Nors oras nedžiugino, važiuojant link vis tikėjomės, kad pagaliau, gal jau nustos lyti, tačiau vis dėlto nenustojo. Bet atvažiavus, kaip galima nepamatyti jūros. Tad nors daug norinčiųjų pasigrožėti jūra neatsirado, tačiau aš ir šeimininkė vis dėlto išėjom. Kad jau išėjom, tai reikia kaip reikiant pasivaikščioti, nebe reikalo grįžus teko gręžti kelnes, o lietų pajuto, net ir apatiniai. Tačiau į lagaminą įsimestos „tympos“ atstojo kelnes, ir neteko būti šlapiai. Gal kiek įdomus vaizdelis, bet geriau negu dar dvi valandas važiuot jaučiant tą šlapumą ir šlatį. Be abejonės, šiek tiek jaudinausi, kad neprisikabintų kokie nors baubai, bet kelionės prisiminimais dalinuosi būdama sveika, kaip ridikas. Štai taip ir praėjo mano atostogos, suteikusios galimybę susipažinti su Danija iš arčiau.

Viskas turi pabaigą, atostogos taip pat, kaip ir be abejonės malonumai jų metu.

Atostogos baigėsi ir atėjo nelauktas pirmadienis, su iš karto diena nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Gal ir atrodo keistai toks mano skundimasis, tačiau man toks tempas kiek per didelis. Paskaitos, kaip paskaitos, o danų kalbos mokytojos paprašiau, kad paaiškintų man laipsniavimą. Ji praėjo ieškoti šios gramatinės dalies vadovėlyje, tačiau neradusi pažadėjo kitą pamoką atnešti, tai ko man reikia. Pagaliau išaušo paskutinė, kvailojo projekto diena. Taip šį kartą jau tikrai paskutinė. Teko pristatyti visą mūsų atliktą darbą. Be abejonės mes negalime be kokių nors iššūkių. Kas gi šį kartą nutiko? Ogi Tudor pramiegojo, taip jums čia ne juokai. Kai paskambinau likus dvidešimčiai minučių iki pristatymo, kur jis yra ir kodėl vėluoja, pasirodo prižadinau jį, nes, matote, vyrukas negirdėjo žadintuvo. Gal ir galima būtų suprasti, bet aš nesupratau, nors tai priėmiau kaip galimybę pagerinti savo situaciją, nes labai abejojau ar jo prezentacijos dalis galėtų pakelti mūsų įvertinimą. Na ką, išlaikyti išlaikėme, o tai, manau, svarbiausia. Koks pažymys? 4, ne kažką, bet kai supranti, jog jau viskas praeitis pasidaro žymiai lengviau. Grįžusi namo labai džiaugiausi, jog dabar jau tikrai viskas baigta ir tris savaites galėsiu ramia galva gyventi, nesukdama dėl tokių projektų ir SVARBIAUSIA komandinio darbo. Tačiau tik tas kelias valandas buvo suteikta galimybė pailsėti, o vėliau, kas gi vėliau. Išsiruošusi į biblioteką, pastebėjau jog  mano dviračio padanga nuleista. Taigi pagalvojau, negi vėl. Prisipūsti nuvažiavau iki dviračių parduotuvės ir viskas tarsi ir atrodė gerai, tačiau tas nedidelis šnypštimas nedavė ramybės. Vakare išnešusi šiukšles, norėjau įsitikinti, kai čia yra ir štai, kaip jau ir turbūt numanote, mieli skaitytojai, padanga buvo tuščia. Šia nemalone žinia pasidalinau su šeimininke, o ji pasirodo daug išmananti šiame reikale, patarė surasti tą skylute ir ją užklijuoti. Be abejonės visas priemones ji taip pat turi. Apsidžiaugusi tęsiau vakarienės gamybą ir be abejonės pyrago kepimą. Kadangi aplankyti mus ruošėsi miela mergina, tai ta proga susiruošiau gaminti Tarte tatin. Neįtikėtina, bet pavyko puikiai, o skonis....... Mes keturios beveik ir sukirtom visą jį. Tas pagrindo trapumas ir karamelinių obuolių  sultingumas pavergė, o dar ledai pašonėje, taigi tikra pasaka. Vėliau dar paskaičiusi naują knygelę, susiruošiau į sapnų karalystę, nes jaučiausi beprotiškai pavargusi. Kažin kodėl?????

Nelemtas dviratis

Rytojus išaušo, labai maloniai, niekur nereikėjo skubėti, tad su pižama ir papusryčiavau ir dar pavyko pažiūrėti naują Liežuvautojos seriją. Kaip ir viskas atrodė turėtų būti labai gražu ir miela, tačiau dviratis nedavė ramybės, tad papusryčiavusi susiruošiau į rūsį taisyti šios transporto priemonės. Pradžia nors ir sunkiai, bet pavyko prasibrauti iki kameros, tačiau tada ir prasidėjo. Radau vieną skylutę, na gerai, ją užtaisiau, vėl viską uždėjau šiaip taip pripūčiau.  Ne, vis tiek leidžia, vėl išsiardžiau, o tada pamačiau, jog jau nebe viena yra ta skylutė, o jų žymiai daugiau. Tačiau nenuleidau galvos. Pradėjau užtaisinėt, vėl pripūst, ieškot kitų skylučių, kol susivokiau, kad jau ilgokai aš čia užsiimu tuo. O dar buvau prisižadėjusi nupirkti turguje daržovių. Grįžusi namo pasiėmiau krepšį ir greitu žingsniu patraukiau prie turgaus. Ši dienos dalis tikrai buvo labai maloni, o dar gavau nemokamus tris pomidorus, tad tikrai nuotaika pasitaisė. Grįžusi namo pasidėjau pirkinius ir vėl nulėkiau į apačią žiūrėti, kaip gi tie mano lipinimai pavyko. Vėl pripūčiau, nu vis tiek leidžia, tačiau lipinti jau nebe turėjau kuo. Paskambinusi šeimininkei paprašiau, jog nupirktų daugiau lipukų, tačiau jai trečiadienis taip pat sunki diena, tad laiko neturėjo tam. Štai taip ir atėjo trečia valanda, kai man jau reikia vykti į danų kalbos kursus, o mano dviratis vis dar guli paslikas. Tada jau pasidaviau ir nusprendžiau, jog nors ir kainuos, bet tikėtina, jog laikys ilgiau, negu mano visi lipinimai, ypač kai tų skylučių pilną. Iš kur, vienas Dievas težino. Tačiau buvo dar neišspręsta mano vykimo į kursus problema. Paprašiau šeimininkės, jog gal ji galėtų paskolinti savo dviratį. Be abejonės ji sutiko, tačiau, tačiau.... pasirodo jame yra problema su grandine, ir kai jau man reikėjo judėti link akademijos, ta grandinė buvo nukritusi. Atrodytų viskas labai paprasta, uždedi ir važiuoji. Tačiau man taip gerai nesisekė, tada galiausiai apsisprendžiau, jog vyksiu autobusu. Dar prieš tai sutikau savo keistąjį kaimyną ir jis pasisiūlė padėti, tačiau jau buvau praradusi viltį ir pagalbos atsisakiau.

Keistasis kaimynas

 Kad visas mano šis pasakojimas nebūtų toks neigiamas, papasakosiu apie tą keistąjį kaimyną. Taigi viskas prasidėjo, kai kartą grįžusi namo, rakinausi savo dviratį ir tuo pačiu metu parvyko ir kitas nematytas dar žmogus. Pastebėjau, jog jis juda taip pat prie tų pačių durų ir labai maloniai palaukė, kol aš prisirakinsiu ir ateisiu prie jų, kad nereikėtų man dar kartą jų rakinti ir panašiai. Pradėjome lipti laiptais, jis pirmas aš iš paskos. Na ką pasiekėme manąjį aukštą ir abu sustojom. Jis išsitraukė raktą ir pradėjo rakinti MANO duris, o tuo pačiu padavė ranką besisveikindamas ir prisistatydamas, kaip mano kaimynas. Tačiau vyriškis suklydo aukštus ir rakino mano duris, o ne savąsias esančias aukščiau. Turbūt labai nesusipatogino, tad tai supratęs greitai užlėkė į savo aukštą. Apie tai papasakojus šeimininkei ji paaiškino, kad tai režisierius atvykęs pusmečiui į Daniją. Pasidarė labai įdomu. Mano smalsumas greitai buvo patenkintas, nes už kažkur savaitės vėl susitikom skalbykloje, kur jis dėjo į džiovyklę savo rūbus, o aš tą patį norėjau daryti. Pradžioje bandė daniškai, tačiau nepavykus prakalbo angliškai ir paklausė ar ir aš kalbu šia kalba. Kas man beliko, tik paaiškinti, jog ir aš esu ne iš Danijos. Vyriškis be abejonės labai susidomėjo ir paklausė iš kur aš esu. Pasakius Lietuvos vardą jis nusišypsojo ir prasitarė žinantis nemažai apie Lietuvą, Vilnių ir norėtų  į jį atvykti, nes šiuo metu vykstantys kultūriniai ryšiai su Gruzija jį labai domina. Aš be abejonės labai nudžiugau, juk ne kiekvienas sutiktas žmogus žino Lietuvos sostinę ir net šį tą apie kultūrą. Be abejonės aš taip pat paklausiau, ką jis veikia Danijoje. Pasirodo, jo  žmona danė ir jis turi dukrytę, o pats yra iš Kolumbijos. Taigi dabar visada pamačius jį man iš karto pralinksmėja nuotaika, ypač žinant kaip jis atrodo. Nu žinokit rimtai, tikras Boratas.

Tai tokios žinios, ir labai viliuosi ir tikiuosi, jog visi blogumai jau baigėsi ir vėl galėsiu toliau tobulėti ir judėti į priekį, nes šiuo metu jaučiuosi nei šiaip nei taip. Tikiuosi jog jūsų gyvenimėliai, mielieji, nėra tokie pilni iššūkių, nes nors jie ir gerai, bet kas per daug tas nesveika. Beje girdėjau, jog jau laukiat pirmųjų snaigių. Sėkmės! Pas mus jos dar turbūt ilgai neužklys. 

Rudens atostogos prie Šiaurės jūros

Didžiulis džiaugsmas atėjo į mano gyvenimą. Teko pabuvoti prie Šiaurės jūras ir ne šiaip sau, o visas tris dienas. Visas jas vienijo ilgi pasivaikščiojimai prie jūros, tiek šviečiant Saulei, tiek pliaupiant lietui, tačiau tai buvo kažkas tokio.... Visa galva tarsi išsivalė, o protas pasidarė toks guvus ir giedras. Susipažinau su puikiais žmonėmis, ir be abejonės lavinau savo danų kalbos žinias, nes kai tik tai girdi tris dienas, tikrai labai daug kas paaiškėja ir be abejonės dėl to labai džiaugiuosi.

O štai ir mano įspūdžiai...

2 mėnesiai gyvenimo Danijoje, arba svajonių parkas

Taigi, mielieji, neįtikėtina, bet aš Danijoje gyvenu jau 2 mėnesius. Iš vienos pusės tai mažai, iš kitos daug. Bet dabar viskas jau kitaip. Čia jaučiuosi, ne kaip svečias užsukęs pagyventi porai mėnesių, o kaip pilnateisė šios šalies gyventoja. Jaučiuosi puikiai, nes juk tai mano naujieji namai. Be abejonės visada bus ir minusų, bet visada reikia ieškoti tos šviesiosios pusės, ir būtent ją kelti į dienos šviesą. Taigi kuo man dabartinis gyvenimas patinka. Visada džiaugiuosi kelionėmis dviračiu į akademiją, ir nors kartais pliaupia, kaip iš kibiro, o vėjas prieš kalną toks, kad paskutinius metrus, atrodo, jau nebepavyks įveikti, tačiau tai puiki rytinė mankšta ne tik kūnui, bet ir sielai. Tai pat džiaugiuosi šeštadienio apsipirkimu turguje ir nors kainos beprotiškos, tačiau daržovių ir vaisių kokybė puiki, ir parduotuviniai produktai su turgaus niekada negalės lygintis, o pamokos apie obuolių veisles ir parodytą dėmesį veikia ypatingai. Tai pat džiaugiuosi galėdama mokytis naują užsienio kalbą ir kiekvieną kartą supratus, jog judu link tikslo, apima toks malonus jausmas, kad žodžiais sunku ir apsakyti. O pats keisčiausias malonumas, tai sekmadieninių mišių lankymas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors taip nutiks, tačiau dabar, belaukdama savaitgalio visada žinau, jog sekmadienį vyksiu į mišias, pagiedosiu, paklausysiu pastoriaus pamokslo, kurio suprasti, kol kas nelabai pavyksta, nes mano danų kalbos žinios kol kas nesiekia tokio lygio, jog galėčiau suprasti aido išdarkomą kalbą ir laiminga, bei „švaria“ galva grįšiu namo.

Kiekviena diena čia vis kitokia, pirmadienį, gal keiksiu paskaitą ir savo kvailą galvą, o antradienį džiaugsiuosi skania vakariene ir įdomiu pakalbiu, jos metu. Niekada negali žinoti, ką tau teks šiandien patirti, tad semiu visus iššūkius, galimybes pilnomis saujomis ir džiaugiuosi jos esu ten kur esu.

Labas rytas! Uoj, jau vakaras...

Taigi nuo paskutinių žinių praėjo jau nemažai liko. Ir štai dabar ketvirtadienis, sėdžiu ir mąstau, VISKAS, jau beveik. Na dar 3,5 valandos ir atostogos.  Kodėl gi aš čia taip jau sakau „viskas“, nors nevisai dar viskas (skamba kvailai, bet nežinau, kaip gražiau pasakyti)? Ogi projektas, mūsų gerbiamas projektas baigtas ir dabar ilsisi dėstytojų pašto dėžutėse ar kompiuteriuose. Štai dėl ko jaučiu, jog jau nebe daug liko. Bet apie viską iš pradžių....

Pirmadienis kaip ir niekuo neišsiskyrė, bet buvo tikrai pirmadieniškas. Viskas prasidėjo Organization Psychology paskaita su seniai jau matytu Jens‘u, kuris pagaliau grįžo iš Anglijos. Kadangi tai gana teorinė paskaita, tai ir mokytis ją nėra itin įdomu. Šį kartą dėmesys kreipiamas daugiausia į grupės ir komandos skirtumus, bei jų efektyvumo didinimą. Na, kaip čia pasakius, būna ir įdomiau. Po paskaitos pajudu namučių, nes iki danų kalbos kursų dar visos trys valandos ir šį tarpą produktyviau panaudoju būdama namuose, nors nelabai žinau, ką aš per tas valandas nuveikiu... laikas bėga greitai ir štai jau aš vėl akademijoje, laukiu danų kalbos mokymų pradžios. Kadangi eismas šią dienelę tiesiog baisus ir visi tik ir kartoja: traffic, it’s traffic, tai mūsų naujoji mokytoja pavėluoja. Pasinaudodamos turimu laisvu laiku, aš ir V nulekiam iki karjeros centro pasiimti geltonųjų dėžučių su informacija apie miestą, o svarbiausia, nemokamais bilietais į muziejus, galerijas ir panašiai.  Žodžiu labai geras dalykas ... O tada jau prasideda ir mokymasis. Mokytoja labai miela. Pastaruosius penkerius metus gyveno Berlyne, o dabar grįžo atgal. Beje jos mama čekė, tad mūsų grupėje esantiems čekams, buvo itin malonu išgirsti, kai ji pradėjo kalbėti čekiškai. Manau, jog tikrai sutarsime, o ir jos mokymo būdai visai kitokie, nėra tiek daug laiko švaistymo, viskas greičiau, o ir žodžius ji taria aiškiau, o tai ypač svarbu bandant perkąsti daniškąjį tarimą. Štai taip ir prabėga pirmoji savaitės diena, o kuo toliau tuo gražiau, kaip galima būtų pasakyti. Antradienis pasižiūrėjus į tvarkaraštį atrodo itin paprastas, paskaitos iki pietų ir jokių kursų daugiau, tačiau.... visada turbūt yra tas tačiau. Po paskaitų atėjo laikas projekto pabaiginėjimui, o jau kai jį pradedi, tai greitai nelauk. Vis dėlto šiaip ne taip viską sustatom į vietas, ištaisom klaidingus sakinius, papildom rekomendacijas ir viskas, projektas beveik pabaigtas. Lieka tik susirašyti tvarkingai turinį, sudėti puslapio numerius ir atspausdinti. Kas gi čia? Tačiau tam kažkam namuose užtrunku dar pora valandų, tad dar viena diena, kuri turėjusi būti trumpa ir lengva pasidalina į dieną nuo pusryčių iki vakarienės, nes visa kita užimta kiek įmanoma. Trečiadienis nežadėjo nieko geresnio, nes šį kartą jau ir tvarkaraštis buvo perpildytas. Paskaitos nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Na aišku ką čia skųsiesi, bet vis dėlto man daugoka. Pradžioje teisės paskaitos, ir tai ne šiaip sau, o su vertintojais. Dar prieš prasidedant paskaitai  Bjarke atėjo į kabinetą ir pagrasino ginklu, kurį naudojo praeitoje pamokoje, jeigu nebūsim gerai pasiruošę. Taip, jis mėgsta šokiruoti, bet vis dėlto mokytis yra tikrai įdomu, nors ir nelengva.  Po pietų prasideda Organization psychology paskaita (nelabai žinau, kaip tai turėtų būti verčiama į lietuvių, tad ir neverčiu). Pirmą kartą ne tik teoriškai, bet ir praktiškai susipažįstam su po Kalėdų laukiančiu egzaminu. Reikės perskaičius keturis straipsnius apie bendroves atsirinkti, kur kokios problemos ir kaip jas reikėtų spręsti, padaryti prezentaciją apie tai, o paskui per duotą 15 minučių pasiruošimą papildyti savo skaidres, pagal tai kokį klausimą išsitraukei, ir atėjus į atsakinėjimą 10 minučių pasakoti apie savo pasirinktus problemos sprendimus, naudojantis ir teorija ir skaitytu straipsniu. Tad būtent tai ir išbandome paskaitos metu. Kol kas ne individualiai, o komandose, bet ir tai nemaža patirtis. Nors nuovargis jau pasiekia viršūnę ir daugiau nieko nesinori, kaip tik grįžt namo, pasidaryti kavos ir slapper af, kaip danai sako, bet dar danų mokymasis prieš akis. Gerai, jog pamoka pasirodo įdomi, naudinga ir išmokstame tikrai daug naujų dalykų. Šį kartą dėmesys kreipiamas į modalinius veiksmažodžius jų naudojimą ir ateitis laiko formavimą, taigi tikrai nemažai. Bet dėl to tik geriau. Nes tas laiko eikvojimas pasišnekėjimams, kai vis tiek viskas vyksta anglų kalba, man atrodo ne itin tinkamas būdas mokytis. Aišku čia mano nuomonė, ir daugumai jau dabar yra ganėtinai sudėtinga, bet kadangi mano noras išmokti šią kalbą yra labai didelis, tai ir pastangas dedu kiek įmanoma didesnes. Taigi dar viena diena baigta ir jau savaitė pakrypsta į antrąją pusę, tai guodžia. Važiuodama namo apie tai tik ir tebemąstau, nors ramybės neduoda dar ir neperskaityti marketingo knygos puslapiai. Bet veju tas mintis į šoną ir galvoju tik apie vakarienę, o kas toliau, jau kaip nors. Grįžusi greitai užsikaičiu vandenį makaronams, nes laiko gaminti kažką sudėtingesnio jau nebėra, o alkis bando sugraužt iš vidaus. Kol verda spageti, dar spėju išsiurbti kambarius, nes dulkių, žemių, maisto trupinių pilnos grindys. Tada išgirstu, jog kažkas grįžo, pasirodo tai šeimininkė, kuriai trečiadienis irgi ypatingas, nes darbas kaip ir man iki 6 vakaro. Sužinau, jog šiandien vakarieniausime dviese, nes mergaitė pavalgys pas draugę. Jei parsinešus špinatų dar pasidarome špinatų padažo prie makaronų ir sėdame vakarieniauti. Nors ir labai malonu taip ramiai valgyti besišnekučiuojant, tačiau marketingas nelaukia, tad suskumbu imtis skaitymo. Nuovargis vis dėlto pribaigia ir santraukos jau nebepajėgiu įveikti, nors ilgiau pagalvojus prieinu prie išvados, kad gal apibendrinimą, kaip tik ir bus  labai gerai perskaityti ryte, jau atvykus į akademiją, nes juk visada vietoje būnu anksčiau ir turiu šiek tiek laisvo laiko. Apie tai galvodama greitai persirengiu ir į lovytę. Dar viena diena baigta. Na, o ketvirtadienis tai šiandiena ir apie ją nėra itin daug ką papasakoti. Pradedame naują dalyką Marketingą, kuris nors ir teorinis, tačiau, turbūt dėl poveikio mūsų gyvenime, pasirodo labai įdomus dalykas. Išsiaiškinus pagrindinius teorinius dalykus imamės analizuoti vieno iš didžiausių prekybos centrų Danijoje Netto marketingo strategiją naudojantis keturiomis P: price, place, promotion and product. Kadangi šis prekybos centras lankomas turbūt visų, tai ir išskirti jų strategiją nėra sunku. 

Visai įdomi paskaita pasirodo, gaila, kad jos bus tik 5 šį pusmetį. O po paskaitos suskumbame spausdinti savojo projekto. Bet niekas greitai nevyksta, nes pasirodo su mokyklos printeriais yra kažkokių problemų ir jie visų tekstus iškraipo, kaip jiems vieniems norisi. Tačiau iš vieno lietuvio sužinau, jog reikia nueiti pas IT specialistą ir jis viską sutvarkys.  Ačiū ir tam kuris paaiškino, kur gi čia problema ir tam, kuris ją išsprendė. Tad pagaliau laimingai viską išsispausdiname, pradžioje pirmąjį puslapį, paskui ir visus kitus. Štai dėl ko dabar jau jaučiu, jog VISKAS, su ta pačia mintimi galvoje ir grįžtu namo.  Pagaliau ramiai prisėdu pasikalbėti su šeima, bei panaršyti internete tik šiaip, įsijungiant Delfi ir pan. Štai tokios žinios iš Lietuvos kaimynės (juk tereikia perplaukti Baltijos jūrą).

P.S Ačiū vienai mielai mergaitei, kurios laiškas man labai praskaidrino savaitę.

P.S.S. Neužmirkit savo pareigos ir dalyvaukite sekmadienį vykstančiuose rinkimuose, juk tik taip galite nuspręsti, kas turėtų vadovauti valstybei ateinančius ketverius metus. Mano nuomone, yra juokinga skųstis kažkuo, jeigu neįdėjai jokių pastangų. Tai tiek, paagitavau šiek tiek, o aš šią atrakciją jau atlikau. Laiškas, tikiuosi, sėkmingai pasiekė ambasadą.

Lyg ir Penkiasdešimt ketvirtoji diena: rudens grožis

Šiandien jaučiuosi tokia pakylėta... Rytas prasidėjo nuo mišių, vėliau daug skaičiau knygelių danų kalba ir panašiai leidau laiką. Tačiau apie trečią valandą supratau, jog noriu kažko naujo. Ką gi tas „naujo“ galėtų reikšti, turbūt paklausite... Ogi užsimaniau pasivažinėti dviratuku, įkvėpti gryno oro ir pasikrauti prieš savaitę. Man tai tikrai pavyko. Nors važiavau neplanuodama kur, tačiau taip jau gavosi jog atsidūriau pirmiausia parkelyje, kurį buvau nusižiūrėjusi vasarą. Tačiau nebūtų Danija, pradėjo lyti. Tačiau ir čia ne bėda, medžiai atstojo skėtį, o ir pats lietus greitai baigėsi. Pajudėjau toliau. Kadangi oras nors ir besikeičiantis, tačiau buvo gražus tai pasukau link jūros. O jau besiruošdama leistis į paplūdimį (nebijokit, nesimaudyti), akis užkliuvo už kito parko įėjimo ir nupieštų elnių. Tik tada prisiminiau, jog tai garsusis elnių parkas, kuriame, kol kas neteko lankytis, tik pravažiuoti pro šalį. Likau sužavėta, nors ir pradžioje su nedidelę baime (praeitą rudenį mielas arkliukas žaidė su manimi, o tai reiškia – kandžiojo man nugarą, kažkodėl nors ir ne arkliai, bet man elniai pasirodė panašūs kažkuo), pajudėjau į parko gilumą. Nors galima būtų pasakyti jog tai paprastas parkas, bet gyvūnai viską keičia, o ir be gyvūnų galima įžvelgti skirtumų, nes viskas labai natūralu, paprasta, bet nemažiau gražu. Apėjusi parką, kuris iš tiesų nemažas pajudėjau toliau. Šį kartą jau tikrai prie jūros. Kadangi buvau pasiėmusi šiltos arbatos, tai žvarbumą šiek tiek pamažino, tačiau vėjas tai o joj oj.... Štai taip besitrankydama iš vieno galo į kitą, tačiau su puikia nuotaikas grįžau iš pasivažinėjimo. Va dabar jau tikrai jaučiausi pasiruošusi savaitei, kuri tikiuosi nebus nei ilga, nei labai sudėtinga. O kas po to, čia jau žiūrėsim...

P.S. Labai tikiuosi, kad šios nuotraukos šiek tiek įdomesnės.