Vakar teko
gerokai „pasikultūrinti“ taigi pirmiausia apsilankiau Ajos (šeimos draugės,
kuri patapo jau ir mano draugė) fotografijų parodą, nes pagaliau ji užbaigė
mokyklą ir visi baigiantieji surengė gražią parodą. Tikrai buvo į ką
pažiūrėti. O ypač įstrigo nuotraukų
serija apie senatvę, kuriose vaizduojamas vienos moters kasdiena. Viskas
pavaizduota taip estetiškai, taip gražiai, kad negalėjau atsigrožėti. Kadangi paroda
vyko pačiame centre, tai iki jo reikėjo kažkaip nukakti. Viskas būtų gerai, nes
atstumas tikrai nėra didelis, bet kadangi dangus nepagailėjo sniego, kažkur 30
cm, tai ta kelionė buvo žymiai sudėtingesnė ir rezultatas šlapi batai ir
sušalusios kojos, bet juk taip ir pajuntam tikrąją gamtą...
Grįžę pavalgėm
vakarienę ir atėjo laikas man vėl judėti. Ir nors labai labai tingėjau, bet
mintis, jog jeigu neišeisiu laiką leisiu prie gyvenimą gadinančio daikto, vardu
kompiuteris, išvijo mane. Ir nebe reikalo, nes koncertas buvo dieviškas. Jis
vyko manojoje Šv. Luko bažnyčioje, tad keliauti niekur nereikėjo, todėl likau
sausa, nors ir su trumpučiais aulinukais. Na, o dabar šiek tiek apie patį
koncertą. Nežinojau, kada reikia ateiti,
todėl bažnyčios duris pasiekiau kažkur 19:45 ir nusistebėjau, nes žmonių kaip
ir nebuvo matyti, galvoje net apmąsčiau gal ne tas laikas ar kaip. Tačiau akys
mane vis dėlto apgavo, nes dauguma buvo susėdę pačiame priekyje ir aukšti
suolai tiesiog paslėpė sėdinčiuosius. Bažnyčia skendėjo žvakių liepsnelės, o iš
kraštų stovėjo milžiniškos žaliaskarės. Neįsivaizduoju, kiek žmonių reikėjo
joms atgabenti, bet tikrai nemažai. Tai betyrinėdama aplinka ir sulaukiau
koncerto pradžios. Tai buvo daniškų kalėdinių psalmių popuri su tam tikromis jazz
improvizacijomis. Kas mane pažįsta, žino, jog kas jau kas bet džiazas man ne
prie širdies, bet tą vakarą salmių ir džiazo derinys labai tiko, net ne tiko,
buvo fantastiška. Ir kaip pranešė, jog tai jau paskutinis kūrinys norėjosi šūktelti:
Jau??? Tikrai labai smagiai praleidau vakarą. Beje akis užkliuvo už dviejų
senyvo amžiaus moteraičių, kurios taip mielai šnekučiavosi. Tas jų akyse
tvyrantis džiaugsmas mane labai gerai paveikė, jeigu ne išvaizda ir balsas,
paveiktas pragyventų metų, būčiau pagalvojusi, jog šnekasi dvi paauglės
mergaitės apie naują simpatiją ar matytus batelius. Buvo neįtikėtinai smagu.
Mielieji
ir jūs nepamirškite, jog ir maži dalykai gali atnešti daug laimės ir džiaugsmo,
mėgaukitės jais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą