Kažkoks
labai keistas jausmas apsėda šiuo metu mane.
Ar tie kalėdiniai papuošimai mane
veikia, ar kas. Bet jaučiu, jog laikas po truputį pradeda lėtėti, tikrai
nesakau, jog dienos pasidarė labai lėtos, tikrai ne. Turiu omenyje, jog viskas
pradeda susidėti galvoje į savas vietas. Kartais pasižiūriu likusiųjų Lietuvoje
nuotraukas iš gimtadienių, vakarėlių, mokyklos švenčių, tada suvokiu, jog ir aš
galėjau jose būti, bet tuo pačiu žinau, jog aš jau nebe priklausau tam, tai jau
praeitis, o dabartis visai kitokia, ji Danijoje ir nors esu didelė patriotė ir
Lietuva visada išliks mano tėvynė ir kitos šalies niekada nevertinsiu, kaip
vertinu ją, bet žinau, jog viskas keičiasi, o tai reiškia, jog keičiamės ir
mes.
Vakar netikėtai perskaičiau buvusios klasiokės mintį „Bet žmonės auga,
tenka priiminėti sprendimus, kurie nulems tolimesnę ateitį...“ ir su ja sutikau visu šimtu procentų. Mūsų gyvenimas
nestovi vietoje, jis juda ir neša mus tarsi vėjas rudeninius lapus, bet mes
negalime to sustabdyti, galime tik prisitaikyti ir išnaudoti visas likimo
siunčiamas galimybes, jog paskui netektų gailėtis, nugyvenus 105 metus, tačiau
nieko nepadarius, nieko nepalikus ateities kartoms („Trečio dešimtmečio panelė“ Sophie Kinsella).
Štai tokie keisti jausmai tvyro manyje, turbūt ir gūdusis ruduo čia prisidėjo,
juk jau paskutinis šio metų laiko mėnesis aplankė mus. Tačiau, manau, tokios
mintys yra labai geras dalykas, juk pripažinkim metai baigiasi, o ką gi per
juos nuveikėme ir yra dabar laikas apgalvoti.
Šiltų vakarų( tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme)! Ačiū, mielieji, kad skaitote šiuos mano paistalus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą