Vėl Danijoje...

Sakiau dar prirašysiu, o prirašysiu apie Kiniją. O nuo kelionės pabaigos praėjo jau beveik du mėnesiai ir aš ne tik, kad ne Kinijoje, aš jau net nebe Lietuvoje, o lietingoje Danijoje. Taip, tie du mėnesiai, kaip ir buvo galima nujausti buvo fantastiškos atostogos, pralėkusios vienu prisėdimu. Draugų aplankymai, Kalėdinių saldumynų kepimas, jaukūs vakarai su šeima, pačiūžos, praktika, anglų kalbos mokymas... Bet tai jau baigėsi ir dabar grįžkim į tikrąjį gyvenimą, kuris kaip sakoma ne rožėmis klotas, nors gal ir rožėmis, bet tomis su spygliukais.

 Taigi vakar po ilgos kelionės per Londoną, nakvynės prie durų, pasidėjus lagaminą vietoj pagalvės, pagaliau pasiekiau Daniją. Pasitiko ji mane labai jau nedraugiškai: su lietumi, vėju ir šalčiu. Kažkaip šį kartą su niekuo kelyje net nesusipažinau. Turbūt atrodžiau per daug pavargusi ir nelaiminga. Pasiekus miestą nuskubėjau pas V, kuri paėmė mano mikriuku atvežtus daiktus, ir kartu patraukėme vėl į mano užsienietiškuosius namučius. Aišku, ne aišku, kaip čia su jais bus. Nes pasirodo iki balandžio turiu rasti kažką kitą, bet kol kas džiaugiuosi, jog nereikia glaustis kur prie sienos ir turiu šiltą ir jaukų kambarį.

Kadangi eilinį kartą atvykau per anksti (nebetikėsiu dėstytojų laiškais) tai šios dvi savaitės nusimato būti labai tuščios, o ir vėliau paskaitų nebebus tiek daug taip pat. Taigi kaip ir kiekvieną kartą sugrįžus tempas sulėtėja, o ir oras neskatina labai judėti. Noro pasivaikčioti kažkaip vis pritrūksta, ypač kai už lango siaučia vėjas ir viskas pilka, šlapia. Bet iš kitos pusės šis laikotarpis man visada leidžia tam tikra prasme pailsėti nuo nuolatinio bėgimo, prie kurio šiuolaikinė visuomenė yra pripratusi. Tai patampa laikotarpiu, per kurį turiu kaupti energiją ateities laiko trūkumui, tik dabar tai atrodo taip beviltiškai ir neefektyviaiJ

O turbūt skaitantys galvoja, kokią aš čia nesamonę rašau, juk laisvas laikas tai puiku. Vis dėlto ne visiems ar bent jau nevisada. Gražaus savaitgalio...