Savaitė,
tiek liko iki kelionės. Kokios? Ogi
namo. Kaip as jos laukiu. Tad visos dienos, likusios iki išvykimo labai
panašios. Visas jas lydi mintis, apie tai, kad viskas - grįžtu. Paklausit,
kodėl aš taip desperatiškai noriu namo. Argi man taip blogai? Toli gražu. Man
tikrai labai patinka Danija (meluoju ir neraudonuoju) ir skųstis neturėčiau.
Bet vis dėlto, namai yra namai, tad į juos grįžti norisi visada.
Užteks
apie mano namus, apie tai dar pašnekėsim, kai grįšiu, o šiuo metu aš įnirtingai
ruošiuosi egzaminams. Vienas jau atlaikytas, kitas laukia rytoj, o paskutinis –
kitą pirmadienį. Artimiausias – Business Law, tad ne šiaip sau. Nors jeigu
sąžiningai, šio egzamino bijau žymiai mažiau, negu pirmojo – Business
Economics, dėl to šiek tie jaudinuosi, nes kartais tas pasitikėjimas savimi
gali apvilti. Bet nedaug liko, dar pažiūrėsim. Aš optimistiška.
Pastarąją
savaitę teko tvarkyti galybę reikalų. Kadangi išsikrausčiau į kitą vietą
(laikinai), ir ji nėra pačiame centre, todėl teko nueiti į International
Citizen Service išsiregistruoti, tada aplankyti biblioteką ir atiduoti knygas, vėliau
dar lankiausi akademijoje, kurioje pagaliau gavau skyrimą Vizai į Kiniją,
tikiuosi kad dabar reikalai pajudės. Ir be abejonės viską vainikavo savo
gyvenimo krovimasis į du lagaminus. Aišku nepavyko, bet koks skirtumas, maišai
maišeliai ir viskas buvo sukrauta. Šeštadienio rytą kartu su šeimininke
suvalgėme tortą, kurį išsikepiau išvykimo proga, pašnekėjome apie moterų nelygybę tam tikrose
religijose ir išvykau. Su dar keliais naujais daiktais – pirmosiomis dovanomis
gimtadienio proga. Kai aš myliu savo šeimininkę. Neįtikėta, kaip žmogus per
metus gali pažinti mane. O gal aš esu tokia lengvai perprantama?
Tad
ta proga dalinuosi skaniuoju torto receptu. Patiko tiek mažyliai, tiek
šeimininkei, tiek dviems naujiems kambariokams. Sodrus, drėgnas. Tiesiog puikus:). Gaila, kad nepavyko padaryti gražių nuotraukų, bet taip jau būna. Tačiau, manau, bus gaminamas dar ne kartą, tad ir nuotraukų atsiras kokybiškesnių.
