Šiek tiek kitokios Velykos

Antroji Velykų diena, arba kitaip pasiruošimas darbo savaitei. O savaitė laukia pakankamai užimta, nors ką reiškia užimta. Antradienį ir trečiadienį paskaitos, o paskui trijų dienų vakarinių darbų maratonas, bet viską apsunkina tai, jog projektas jau ant nosies ir norisi jį kuo greičiau pabaigti, o kai tos dalykiukas kabo per visas atostogas, tai ir pačios atostogos pasidaro tokios nei šiokios nei tokios. Iš principo nuo trečiadienio nelabai ką ir nuveikiau. Aij skaičiau knygas. Pradėtų, bet nebaigtų jau buvo tiek prisikaupę, jog būtinai reikėjo imtis jų gliaudymo. Pirmoji apie etiką, skaityta mokomaisiais tikslais, bet tuo pačiu ir dėl to, nes įdomu. Antroji - įdomi istorija apie Italijos kaimą, šeimų santykius ir vis dar begyvuojančias tradicijas, kurios pasirodė pakankamai žiaurios (kalbu apie vis dar begyvuojantį stiprų tėvų autoritetą, kuris neleidžia paprastai pasirinti gyvenimo partnerio ar ateities darbo), vėliau atėjo eilė Č. Dikensui, kuris padarė įspūdį, tad jau planuoju daugiau jį patyrinėti. Po šio anglų klasiko atėjo eilė pabaigti ir pradėti naudoti įpročius, kurie pasak autoriaus verti milijono. Na ir paskutinioji baiginėjama šiuo metu, tai istorija apie vieną keistą šeimą, arba kitais žodžiais tariant apie tris merginas ir jų dėdę, bei jų santykius bėgant metams. Pagaliau vėl skaičiau ir įdomiai. Bet kai dienos slenka būtent taip, pradedi galvoti, jog kažkaip nelabai ir ką nuveikei, o tada dar ir toks piktumas apima dėl nieko neveikimo ir viską vainikuoja sugedusi nuotaika. Štai tokios buvo mano Velykos. Skamba neitin žavinčiai, bet aš turbūt kaip visada sutirštinu spalvas, nes nebuvo jau taip blogai, dauguma turbūt pavydėtų man tokio laiko leidimo, bet kaip vakar su vienu draugu diskutavau šia tema, tai abu nutarėme, kad kartais šiek tiek galia, kad taip švaistom laiką, bet iš kitos gal čia būdas pasiruošti gyvenimui, kuriame tokių akimirkų bus labai ribotai, tad dabar reikia viską semti kiek įmanoma? Kas žino tikslų atsakymą, būtų malonu išgirsti, bet turbūt vienintelis žinantis užsiėmęs švenčia, ten aukštai.

O kas gi čia?

Beje prakalbus apie pačias Velykas, tai jas švenčiau viena, ir buvo šiek tiek keista praleisti jas būtent taip, tačiau bažnyčia buvo aplankyta (supratau, jog mano pirmosios bažnyčios lankytos kiekviena sekmadienį, kol nepersikėliau į naująją vietą, niekada ir niekas neatstos) ir nors ji buvo labai jauki, bet kai choristai pradėjo giedoti acapella tai galvojau nusišausiu, nejuokauju, ir dar pakartot tą giesmę šitiek kartų. Manau ir jiems patiems buvo gėda. Margučiai taip pat buvo numarginti, tad ko ne Velykos? O ir oras buvo saulėtas, tad toliau tęsiau savo skaitymus terasoje, saulės atokaitoje. Na nebuvo taip šilta, kaip Lietuvoje, bet vis dėlto saulytė šildė, o juk tai ir svarbiausia.

Štai taip greitai ir prabėgo mano atostogos, o dabar pats laikas grįžti į darbus. Padirbėti dar pora mėnesiukų ir traukti namo. Štai su tokiomis mintimis ir gyvenu.