39-oji šių metų savaitė, jau paskutinioji šį rugsėjį

Gyvenimas tęsiasi atnešdamas naują savaitę, jau 39 šiais metais. O ji prasideda mintimis apie projektą, nes būtent ši savaitė yra ypatinga tuo, jog paskaitos tik pirmadienį ir penktadienį, o visa kitą palikta laisva, t. y. per tas laisvas dieneles reikia rašyti projektą. Tačiau pirmiausia apie pirmadienį. Jis buvo labai labai ilgas, pamokos nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Nemažai, kaip man tokiai palepusiai. Teko ir išklausyti visus versle dalyvaujančių tarpininkų vaidmenis, sudarant sandorius, turimas teises ir pareigas. Tačiau šį kartą kaip ir beveik viską pavyko suprasti, tikiuosi tokios nuomonės liksiu ir po ateinančios verslo teisės paskaitos. Diena toliau tęsėsi gilinantis į ekonomiką, su saldumynais. Buvome pagaliau apdovanoti pyragėliais. Mes kaip kiečiausi gavome daugiausiai, todėl apsilaižydami „kirtom“ prizą. Tačiau pati paskaita buvo apgailėtina. Atvyko bibliotekininkė, kuri pasakojo, kur galime rasti mums reikalingą  informaciją projektui, tačiau jos hiperaktyvumas  taip blaškė, kad apie ką buvo kalbamą tą valandą nelabai ir pamenu. Toliau kaip visada judėjome toliau su pratimais, kurie nors ir nebuvo labai sudėtingi, tačiau vis dėlto kėlė tam tikrų klausimų. Pasibaigus paskaitoms jaučiausi visai išsunkta, bet dar iki pabaigos reikėjo atbūti danų kalbos kursuose, kurie slinko taip lėtai. Net mokytoja suprato apie ką mes šnekam....( kiek valandų?), nors pokalbis vyko lietuvių kalba. Tačiau viskas laimingai baigėsi ir autobusu pajudėjau namo. Labai džiaugiausi tokia transporto priemone, nes oras buvo, kaip čia teisingiau išsireiškus, turbūt viską apibūdintų žodis – tragiškas: pylė kaip iš kibiro, šilumos jau nebelabai jautėsi, o ir vėjas rodė savo galybę. Grįžusi iš karto užsikaičiau arbatos, neapsiėjau ir be medaus bei citrinos, nes aplinkinių čiauduliai ir kosuliai pradėjo mane gąsdinti. Pirmą kartą įjungiau ir šildymą, taip nesuklydau – įsijungiau šildymą. Tačiau tai nieko ypatingo nereiškia, tereikia pasukti rankenėlę tiek kiek nori, kad pašiltų ir viskas, tokia tvarka. Jokių šalimų, laukiant kada čia prasidės šildymo sezonas, viskas priklauso nuo kambario šeimininko. Tad taip besišildydama dar pašnekėjau su Lietuvoje likusia s ir viskas, lūžau, nes nuovargis palaužė tuojau pat.

Antradienį prasidėjo projekto rašymas. Aš kaip svetinga šeimininkė iškepiau keksiukų, susitvarkiau namus ir pradėjau laukti. Tačiau 5 minutės po 10 sulaukiau žinios jog Flemming neatvyks, nes jam šaltis per didelis, nesupratau tokio pasiaiškinimo, na gerai kitą dieną paaiškėjo, kad jis kaip reikiant peršalęs. Praėjus pusvalandžiui aš vis dar vyliausi sukaukti bent vieno, na ir mano norai išsipildė, neilgai trukus išgirdau durų skambutį- atvyko Alex, dar po pusvalandžio Tudor. Darbus pradėjom valanda vėliau negu planuota. Pats rašymo procesas tiesiog apgailėtinas, bet ką padarysi, rašyti reikia. Per 6 darbo valandas sugebėjom parašyti pusantro puslapio, ne itin. Pavargę išsiskirstėme.

Trečiadienį susitikome tik po pietų, tad nelabai ką ir nuveikėme. Šiek tiek pataisėm Methodology dalį ir viskas. Aišku pagaliau išsiaiškinome, kaip bus bandoma surasti atsakymą į mūsų probleminį klausimą. Tad man iš karto pasidarė lengviau „ant širdies“. Vėliau dar atlaikėm danų kalbos kursus, kadangi čia greičiai tiesiog vėžliški nutariau jog namuose  reikės pradėti mokytis savarankiškai. Knygą turiu, danų taip pat pašonėje netrūksta, tad kodėl gi ne. Vakare iš karto ėmiausi mokymosi. Išmokau rūbų pavadinimus, na gal ir ne daug, bet pradžia gera. Net nepajutau kaip atėjo dešimta valanda, o tai jau vėlu pagal mane, tad nuskubėjau į lovą. Nors užmigau iš karto, tačiau apie trečią ryto prabudau ir jau nebesisekė užmigti. Varčiausi nuo vieno šono ant kito, kol pavyko vėl panirti į sapnų karalystę. 

 Na, o ketvirtoji savaitės diena slinko labai nuobodžiai: parduotuvė, pianinas, nauji daniški žodžiai, ėjimas į rūsį - į tualetą, nes kažką naujo įvedinėjo, ir taip visa diena. Ne kažką, ne kažką, o dar tas kvailas projektas amžinai galvoje. Taip norisi, kad kuo greičiau viskas baigtųsi. 

Paskutinė darbo diena prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Labiausiai džiugino tai, jog nors ir dar reikėjo šviesos, vis dėlto jau ruduo, tačiau buvo matyti, jog dangus giedras. Pagaliau, po kokių dviejų savaičių amžino debesuotumo ir lietaus! Tai nuteikė labai maloniai ir džiugiai. 

Savaitgalis  jau prasideda ir dar geras oras, kas gali būti geriau? Kadangi mano dviratukas sutaisytas, tai laiminga pajudėjau link akademijos. Be abejonės giedra atneša ir vėsesnį orą, tačiau pirštinės ir kepurė puikiausiai saugojo nuo šaltuko nagų. Dviratis jau sutaisytas taigi galiu toliau mankštintis rytais. Štai tokiomis mintimis ir pralekia paskaitos. Su vėjeliu parlekiu namo, o ta saulutė, negaliu apsakyt, koks džiaugsmas. Atsidarau langą, kad prasivėdintų kambariai, nes visi namai tiesiog drėgme persmelkti. Imuosi kepimo, juk rytoj laukia gimtadienis. Taip besidžiaugdama gražiu oru, penktadieniu ir gyvenimu praleidžiu dar kelias valandas. Pasimokinu naująjį kūrinį fortepijonui, dar kartelį pakartoju daniškus žodžius, išgeriu skanios kavos ir vėl laikas ateina, šį kartą į darbą. Kadangi rytoj dieną noriu turėti laisvesnę, tai norisi visus darbus atlikti dar neprasidėjus savaitgaliui, o paskui jau kaip reikiant ilsėtis. Na ką dar 4 valandos išbrauktos iš penktadienio,  grįžusi spėju nusiprausti ir iš karto laukia vakarienė, o po jos tikras štrudelis, nebe reikalo gyvenu pas vokietę. Šis pyragas – vyniotinis, pagardintas vaniliniu padažu ir ledais, turbūt nepaliktų nei vieno abejingo.

 Labai maloniai sutinku savaitgalį, tikiuosi ir jums jis nusimato įdomus ir turiningas.

O čia tokia užsilikusi nuotraukytė. Ačiū už ją! Kiekvieną kartą pamačius užplūsta prisiminimai apie šią vasarą, su daug gražių akimirkų, sutiktų žmonių, šilumos ir laiko "tik sau"....